5. Su Cezariu

   Pastabų, priekaištų sau turiu tiek nemažai, kad ne kartą ketinau juos kaupti į atskirą sąsiuvinį. Nemanau, kad tokie užrašai kuo man padėtų, tačiau tikra, kad atsitiktų taip, jog ir apgeltusiuose jo puslapiuose šitaip jais liudyčiau, kad ir po 75 išlieka poreikis neišvaistyti savęs iki dugno ir net sodresnius žodžius pataupyti kitai, geresnei progai. Tai kodėl, a? Kodėl varnas Golius „užrakina“ Žmogų gyvenimu Sau iki 75, o  toliau, pasak jo, jeigu dar jam leista gyventi, tai gyvena už ką nors iš tų, kuris nesulaukęs tiek. Suprantu patariančius numoti ranka į tokias jo filosofijas, bet kad ranka nekyla. Tai šilinių dzūkų krašto pažiba. Daug būties  ne iš knygų, o tiesiog iš savo, atrodytų, nedidelės galvos perskaito — prisimena Napoleoną, keliaujantį į Maskvą ir  grįžtantį iš ten, prisimena jį Vilniuje, nesėkmingai mėginusį užsikelti ant delno Šv. Onos bažnyčią. Daug ką prisimena, o kada jis pats gimęs, deja, neatsimena.
  — Matyt, Pranuci, ir mane kažkada kaip tave kad mylavo Amnezija. Neklausia, patinka ar ne, bet įsikimba ir myluoja. Taip myluodama, matyt, pradangino ir mano gimimo laiką. Abejonės — ne priekaištai, todėl taip drįstu pamanyti. O už ką, už kokia „asabą“ (asmenį) dabar gyvenu — neklausk. Pasakysiu tik, kad tai sunkiau, atsakingiau negu gyventi savo gyvenimą.
   — O tu, Goliau, tikrai žinai, už ką gyveni? — nesiliauju klausti ir dabar, kai jau netikiu, kad prasitars.
   — Pasenai, Pranuci, ir neskubėdamas, — trumpai mesteli jis.— Ar reikia dar labiau skubintis?
   Pavadinti jį šarlatanu ar nemokša, dar kitaip menkinti niekuomet net užuomina mintyse  nedingtelėjo. Sakau, tai šilinių krašto pažiba, nors  pats  nusiskundžia, kad  ne tas varnas Golius, oi, jau ne tas, kokį save  atsimenantis. Ir vis dažniau būna, kad parengtus pasakyti žodžius tenka nuryti atgal, kas daro lyg bailaus ar nedrąsaus, užsislėpusio varno įspūdį. Anksčiau, girdi, nereikėję, kaip prastam siuvėjui matuoti dešimt kartų ir tik tada  kirpti. Gyvenant už save, nedidelė bėda, jeigu padarai ne taip kaip derėtų, jeigu ir brokas ištinka. Tačiau tokie  jo pakalbėjimai man jau suprantami, nes ir pats bandau  suvokti, kodėl neretai atsitinka taip, kad sutiktam žmogui pirmiausia ištariu ne tuos žodžius, kurie, regis, jau pakibę ant lūpų. Šieji ūmai atsitraukia, užleisdami pirmenybe kitiems, kurie vos ne standartiški, labai panašūs į kareivius rikiuotėje:
   — Cezari, tu čia?
   — Dalija, tu čia?
   — Jonai, tu čia?
   Ir štai priartėja Joninės. Greit pusmetis, kai peršokau 75 metų kartelę. Ir tikrai vis dažniau pasitaiko tokios esaties, kai suprantu, kad už save gyventi neįmanoma ir nesuprantu, kaip atrodo gyvenimas už kitą. Labai panašu, kad  gabalais, fragmentais, atkarpomis, bet akivaizdu ir tikra, kad dažniau šaukiuosi vėlesnės vaikystės ir jaunų dienų bičiulį Cezarį. Jau ir dešimtmetis, ir du dešimtmetičiai, kai apsieina be šaukšto ir druskos. Iki 75 jam pritrūko apie ketvirtį amžiaus. Tačiau, Dieve, saugok ir neleisk man tokį laiką gyventi už jį. Ne todėl, kad tai daug ar mažai: tai todėl, kad  gyventi už kitą yra neįsivaizduojamai sunku. Kur  beitum, ką beveiktum, paskui tave  seka klausimas: ar tikrai aš gyvenu už jį taip, kaip kad jis pats būtų gyvenęs?
   — Ei, varnai Goliau, dink man iš akių!
.  Varnas Golius dingsta, tačiau tai nepadeda ir po valandėlės vėl dvasioje šaukiu:
   — Cezari, kur tu!?   
   Pakviesti man jį nesunku, o matyti — nesudėtinga, bet sunkiausia parodyti jam laiką, kad ir mažytę jo atkarpėlę, kurioje bandžiau pagyventi  už jį.  
   — Skaityk, Cezari, mano gerklė išdžiūvusi, — pasakiau, paduodamas jam iškentėtą eilėrašti. Man nesvarbu, kaip šieps jį kritikas, kaip perskaitys Jonas, Giedrė, Edvinas ir Audrius, ir bet kas, kuriuos pažįstu — nepažįstu. Matau, kaip užrašytą  eilėraštį paima Cezaris Kurilavičius iš Piesčių sodžiaus, ir jaučiu sieloje virpesį.
  — O gal paskaityk pats. Man svarbu, žinoma, kaip eilėraštis parašytas, bet svarbiau — kaip jis perskaitytas. Juolab kai tai daro pats autorius, o eilėraštis, regiu, skirtas man.    .   
 
         Kai Cezarį šaukiu
         
               Cezariui (Kęstučiui) Kurilavičiui atminti 
  
Na taip, 
kai aš tave vardu šaukiu, 
Roma išgirsta, jos imperija visa. 
Pasikelia į praeitį keliai iš dabarties 
ir suskamba varpai 
gimtos parapijos Kabelių. 
Kas patikės, kad draugas tau? 
O juo labiau — ir iš mirties ištraukęs per sekundę? 
Ne darnai, Cezari, rašau, 
ne tam, kad skambtelėčiau lyra; 
rašau norėdamas paliudyti savim: 
draugai mes, Cezari, 
Išėję būti, kaip likimas lems. 

Ėjau per Piesčių sodžių... 
Negyvas, kaip numirėlis beveik. 
Reti namai stiklų langais į dieną žiūri. 
Ir buvo linksma 
(patikėk, net linksma), 
kad tarp kelių
Ir tavo, Cezari, tėvų pirkia. 

Net bitės kilo dūgzt iš avilių, 
net tėvas motina atėjo pakalbėti. 
Sakiau, ir aš imperiją kaip Cezaris kuriu, 
kuriu iš įvardžio Savęsp, 
kuriu, kad kuo labiau skaudėtų. 

Ar  būčiau čia  atėjęs, jeigu ne šalis Savęsp? 
Ar  būčiau netikėjęs, kad nurimo Žemaitijoj?  
Gal Kretingos, gal Plungės kraštuose, 
bet, Cezari, aš  to lig šiolei nežinau. 
Čia, kur Savęsp, 
ateinam būt  visaip, 
bet niekuomet nemirę.
 
   — Atsipirkai, besarmati, paskutiniu žodeliu. Tačiau sakyk, iš kur šitie kalnai?
  — Kalnai? — apsidairiau. — Tai kad kaip vakar, taip  šiandien. Nors — ne. Koja dar labiau patinus. It iš Ukrainos frontų sugrįžęs.
   — Tai va, tai va. Brolis brolį. Tai turbūt daugiau negu žmogus žmogų. Ne madoje, bet reikalingas žodis skerdynės. Skerdžiamės. Ir už daugelį reikės gyventi  iki 75.
   — Ir tu taip jauti? Negi varnas Golius teisus? Neįtikėtina, jeigu taip. Tačiau prie ko čia kalnai?   
    — Aš ir klausiu, iš kur jie? Kažkas, regis, Karlonų kalnelį paaugina.
   Dar įdėmiau žvelgiu pro pietinį Palėpės  departamento langą, nusitaikydamas akimis į ten, kur iki Karlonų kalnelio apie pusantro šimto kilometrų. Galia, — atsidūstu, — iki Joninių  nepalyginamai arčiau, bet Joninių laužas ten nebus užkurtas.. 
   — Nematai?
   — Nematau, Cezari.
  
   Ar  būčiau netikėjęs, kad nurimo Žemaitijoj?  
   Gal Kretingos, gal Plungės kraštuose, 
   bet, Cezari, aš to lig šiolei nežinau, — 

atsitraukęs  nuo lango, prisiminė padeklamuoti Cezaris ir dėbtelėjęs akimis į veidą:
   — Iš tikrųjų nežinojai? Ar čia taip dėl eilėraščio, kad guvesnis  būtų?
   — Žinojau, kad kažkur Žemaitijoje, ir manėsi, kad  to pakako. Dabar gi žinau, kad — ne, tik tiek nepakanka. Gal dėl to ir kalnai, kad  nuo jų toliau  matytųsi, bet  jeigu ir taip, iš kur jie atsirado. Ar tik mano bičiuliui nesivaidena?
   Cezaris neskubėdamas pavaikščiojo po palėpę, apšviestą dvejais langais ir užkeltu aukščiau galvų šiferio stogu. Žvilgterėjo ten, žvilgterėjo  šen, bet labiausiai jį džiugino Giedrės gėlės.
   — Tvanku čia, Pranuci, velniškai tvanku. Ir nuo saulėtos birželio dienos, bet labiau nuo įkaitusio šiferio. O gėlės kalnais kvepia. Supranti? Kalnais. Uosk, gardžiuokis ir tikėk, kad dar tau teksią ir po juos pavaikščioti.
   — Ar kalbi apie Giedrės kalnus? Tai jos gėlės. Atnešė ir dovanojo Pelėdai ir jos motinėlei, kurios jau, taigi jau kurios...
   — Ššššššš, neužsimirškime, kur esam. Dar reikia Romos imperiją sukurti.
 
Čia, kur Savęsp, 
ateinam būt  visaip, 
bet niekuomet nemirę.
Pelėda