Miško taku atėjo rausvas vakaras,
Nuraudo ievos jaudulio užgautos,
Liaunom šakom nubėgo keistas nerimas,
Paraudusio dangaus spalvom išaustas.
 
Galbūt naktis paslėps minutės triūsą,
Šlamėjimu užlies visus gaisrus.
Tačiau vėliau, sudraskius balkšvą rūką,
Diena išvys jau rudenio medžius.
 
Lėtai lėtai nematomas teptukas
Slinks baltu beržu, žaliuojančiu klevu,
Užklydęs vėjas, ore braižys suktuką
Su nudažytu, krintančiu lapu.
 
...............................................
Miško taku atėjo rausvas vakaras...
Buvau su juo, buvau trumpai kartu,
O baukštų paukštį, širdim sugautą nerimą,
Paleidau skrist eilėraščio posmu.