Prie rūsio durų abejonėm prirakintas, 
Pamatus molin suleidęs kaip klaidus labirintas, 
Sėdžiu, laukiu, kol atsiras kvailys, kuris mane išgliaudys. 
Tie, kurie ligi šiol bandė, karčiai rūgštingai spjaudės... 
Bet tu, beprotė, man akis ranka užspaudei, 
Meilių žodžių į širdį negailestingai prišaudei. 
Bet aš tau tik meškinas kimštas — besielis, 
Mažas suknežintas apkurtęs apakęs spanielis! 
Kad tau smegenis pramuščiau, man penkių šimtų tūkstančių voltų reikia, 
Bet ir tie, rupūžės prakeikti, tavo ciniško proto neveikia! 
Ir siena man galvą betūrę galėjai daužyti, 
Ant veido širdį tuščią peiliu lenktiniu išraižyti,
Gailėjimais apdergtą veidą tulžingai nuglostyt,
Manų povo plunksnų priegalviais uždusint, apklostyt.
O juk kiek kartų aš tavęs prašiau: 
Ar DAR galėtum žiūrėt į mane iš aukščiau?