Daužaus, plakuosi po laukus lyg misčiau keliomis burnom,
Lyg savo gyvastį nešu rytojaus dienai,
Tikrai nesitikėdama šį derlių su nauda parduot,
Ir parslenku į guolį, kai jau kabo mėnuo,

Kai pilnatis jo šaiposi iš mano pastangų
Pastvert, apglėbt, apkėst, turėti, būti —
Lyg nei trupu, nei girgždu, nei linkstu,
Lyg žemės syvų prisipildys krūtys,

Lyg įsčios bergždinės vėl apsilies drėgme,
O vaisių kvapas vėl sujudins kraują.
Apsidairau. Tai tik sapnai, deja,
Gerai dangus kad greitai apsiniaukia

Ir pašaipi valiūkiška akis
Jau nebemato menko mano būvio.
Einu į rudenį be tikslo pabraidyt — 
Surinksiu būtį ne tik ant liežuvio:

Grožėsiuos musmirėm, voratinkliais, rūkais,
Klausysiuos vaiskričio, ramaus šniokštimo vėjo
Tol, kol ramybė į mane pareis,
Kolei gyventi aš nebeskubėsiu,

O amžinoji gyvasties slinktis
Leis man suvokti, koks tai mano laikas,
Kad nevalia jo podėly laikyt,
Todėl ir darbui turi būti saikas.

Todėl kiekvienas pervargęs raumuo
Atlėgti turi nuo būties gerumo.
Žiūriu į pilnatį. Ji kviečia parymot,
Kada į elgetos karalius keičia rūbą,

Kai slysta žemėn puošnūs dangalai,
Kai išryškėja baugūs medžių griaučiai.
Taip, reikia darbus baigti ne vėlai,
Kol pilnatis iš proto neiškraustė.