Sveikos kojos prireikė greičiau negu galėjau numanyti. Tikėjausi, sulaukęs Joninių, nuklysti į tėviškę ir uždegti laužą ant Karlonų kalnelio, šitaip pirmą kartą pasirodydamas tėviškėje po to, kai sulaukiau 75 metų.
   Ar kas išgirstų? Ar kas pamatytų? Ar ateitų prie jo nors vienas Šklėrių sodžiaus žmogus? Tačiau iki Joninių dar dešimt dienių ir saulė, nors lėtai, nors nedaug, bet dar ilgina dieną; šiandien ji patekėjo 04:42, o nusileis 21:56. Dar laiko yra, kad galėčiau prisėsti prie didesnio darbo, bet kad ir kiek daug jo bebūtų, viena koja Vidinio nepavysiu. Šį kartą jis nebuvo skubrus. Ir tuomet, kai girgžtelėjo sodo tvoros varteliai, galėjau nesunkiai jį pavyti ir, čiupęs už parankės, parsitempti atgal į Palėpės departamentą. Galėjau ir norėjau, bet... koja. Dėl jos tokios fizinės galios sumenko — net nekrustelėjau pavyti Vidinio. Netenka svajoti ir apie Joninių laužą tėviškėje. Bent šiemet tikrai neteko, o iki kitų Joninių dar marios laiko, tik mažiau tikimybės, kad jas perplauksiu.
   „Vingių Jonas... Cha, — atsiminiau Vidinį ir man atrodė, kad tokios teisingos charakteristikos ir prašydamas nebūčiau galėjęs sulaukti.— Įdomu, kaip atrodęs šis tingus žemaitis senatvėje?“ — toptelėjo mintis, bet akis badė popierinis šiukšlynėlis, padrikęs po grindis, kai iš paskos Vidiniui mėčiau, kas bet kokiu pavidalu pateko į rankas. Daugiausia popierių. Tai ir sąsiuviniai, ir  aplankai, ir išsisklaidę visokių formatų lakštai. Tušti ir išrašyti rašalais ir pieštukais. Todėl nors ir „Vingių Jonas“, bet reikėjo ristis iš lovos, šliaužioti grindimis ir surankioti taip pažertą makulatūrą, nes geriau, kad akys tokios betvarkės nematytų.
    „Tačiau kodėl jis taip? — vėl atbudo mintis apie Vidinį. — Kaip nesusitupėjęs paauglys. Kodėl taip, a? Kaip uodegon įskeltas. Štai ir vėl patarlė teisi: mažas kupstas didelį vežimą verčia. Ką ne taip pasakiau, kad kaip ešerys pasišiaušė?“
  Lyg ir stengiausi, tačiau šliaužiodamas po palėpės grindis, nemokėjau mintyse atsikratyti Vidiniu. Ne pirmas kartas taip. Duokdie, kad ir ne paskutinis, bet po panašių peštynių jėgų skrydžiui atsispirti nebelieka. Pasiekiau numestą šratinuką, išlyginau pakeltą popieriaus lapą ir čia pat ant grindų rašiau.
 
Labas
  „Ne kartą, Vidini, manęs prašei nebūti paršu. Šįkart, kaip suprantu, nesuspėjai ar užmiršai tai padaryti. Todėl dabar tavęs aš prašau: nebūk, Vidini, paršas ir žinok, kad be DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO, kuris pas mane nuo 1972 metų, yra  galingesnis, yra LIETUVIŲ  KALBOS ŽODYNAS, nepaisantis, kada, kaip, koks lietuviškai sakytas žodis. Apie tai ir bandžiau prakalbėti,  betgi neleidai. Ten irgi yra tarta  apie  SAVĘSP. Cituoju, prieteliau, bet pasitikrinki.
   savęsp  pron. refl. sing. loc. savęspi — savęs
   Kol atvėsi, pabandysiu kai ką iššifruoti:
   pron. = promen personale, asmeninis įvardis
   sing. = singularis, vienaskaita  
   Na, o priešpiečiams siunčiu  dar ir tokį patiekalą:
 
Skauda sielą, 
kai ištirpsta kontūrai Savęsp, 
sudega žvaigždynai, 
kai kalnelių žvirgždas  
vėl nelyg badauja tarp dantų — 
girgžda, mala, apdalija sopuliais, 
jau ir koja, regisi, svarbiau 
nei, Dzievuliau, tu. 

Leisk nebūti šitokiu man niekada, 
juolab — įsispirt į žvyrą skrydžiui. 
Čia dar bent truputį  Aš esu, 
nors, žinoma, daugiau manęs jau Ten, 
iš kur regi, kaip niujorkai, kaip londonai, paryžiai 
nelyg rasa pakibus ant žolės. 

O šienpjovy,  viens... du... ir trys... 
Miklus dalgelis tavo. 
Po kojom krenta Dievo įpirštas pasaulis 
ir gęsta saulės rasose. 
. 
Sapnai jau baigėsi. 
Užtat kaip sapnas pats tampu.
 
   Neskanu?
   Nežinau, Vidini. Patiekalas toks, kokį sugebėjau pagaminti, padėjęs lapą ant grindų ir pats ant jų išsitiesęs. Galėjau rašyti dešinės kojos per tvarstį  persisunkiančiu krauju, bet manau, jog ir taip suprasi, kad nesiunčiau tavęs, besarmačio, žudyti Dievą (ir bet ką). Norėjau, o ir dabar stengiuosi pasakyti, kad Savęsp(i) pasaulį kuriu ne iš prieveiksmio, o iš įvardžio. Išmesk iš atminties užrašą „Prieveiksmis, tapęs šalimi“, jo vietoje įrašyk „Įvardis, tapęs šalimi“ ir pajausi, jog ši šalis pasiima tave kaip valdovą. Nors ir  baisu ištarti dar labiau pakeltu balsu, tačiau išgirk: tokia  šalis priima kaip savo dievą. Tai dar ir todėl, kad įsitikinęs, jog įvardis yra savybinis.
Štai ir viskas. Būk drūtas.
 
   Laiškutis nedidelis, tačiau parašęs tokį, neskaičiau, bandydamas paredaguoti, kažkaip sušiaušti, sugarbanoti mintį, kad atrodytų pastabesnis. Aiktelėjau į Savęsp, kaip darinį iš prieveiksmio ir balsas geso, klimpo, jam trūko  drąsos, pasitikėjimo savimi, atrodė, kad ir manimi bodisi. Aiktelėjau į Savęsp, kaip darinį iš įvardžio, ir  balso peizažas nepažįstamai kitoks — lengvas, jautrus, smarkus it žirgas, kad, regisi, balnok ir pats sėsk į aukštą jo balną. Todėl supranti, kad netiesa, ponai, kad kaip pavadinsi – nepagandinsi. Tokiems dalykams reikalingas aiškumas, abipusis  atsidavimas, pasitikėjimas ir juos vadinti  bet kaip nebūtų protinga.
   — A-ūūū! Vidini, ar girdi, ką  sakau: nebūtų protinga. Kaip, beje, ir užliūliuoti Savęsp pasaulį savimi. Gal sakysi, kad ne taip?
   —Tai jau taip, — atsiliepė šviesus, švarus moters balsas — Tai jau taip, — pasikartojo  moteris ir tarė — Aš čia gėlių atnešiau.
   — Giedre, tu?
   — Sakau, kad gėlių atnešiau. Pelėdai ir jo motulei, — pasakė ji ir visas Savęsp pasaulis sušvito jos atneštomis gėlėmis.
 
Suklaupę meldžias Žemės angelai 
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių -- 
Kaip pražydėję, Dieve! Nors vėlai... 
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių 

Sekundės lekia rožių debesy, 
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo, 
Saulutė pievoj juokiasi šviesi -- 
Ir obelėlę rudenėlis rėdo... 

Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų -- 
Prie slenksčio arfos skamba! Ajerai 
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų, 
O tulpių auras nešasi šilai 

Per gimtą sodžių virš karų, degėsių -- 
Pražydę gėlės gieda gintaruos -- 
Klajone mano, po pušim prisėsiu, 
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos, 

Motulės įpinti į sielą mano 
Su vargo ašara tyra, kaip obelies 
Žiedų Aušra! Virš metų uragano 
Tos Gėlės – Žvaigždės iš Svajų Šalies -- 

Suklaupę meldžias Žemės angelai 
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių...   
 ****** 

    — Ačiū, Giedre, — atsikvėpiau po visą Savęspi.