Tu tyli, na o aš
Vis klajoju painiuos labirintuos,
Atminties raistuose 
Iki kaklo kas naktį klimpstu.
Pavargau bespėliot, 
Kam rytuos pilkas priešaušris tvinsta,
Nes diena po dienos
Jausmuose taip ir lieka tamsu.

Mudu plyšom staiga
Ir to fakto nėra kaip apeiti,
Nei pakilti virš jo, 
Nei po juo žemele pasikast.
Nešama gyvastis
Tiek sunki, kad net sąnarius klaipo.
Ar pažinsi mane,
Kai ištiesiu gumbuotas rankas?

Ar pažinsi akių
Pražiūrėtą nublaususį žvilgsnį?
Tą sidabrą plaukuos,
Kai jų spalvą išplovė lietus?
Tu tyli, na, o aš
Savyje nebemoku sutilpti,
Nematau, kas yra,
Ir visai nespėlioju, kas bus?

Pakeleivių minioj
Gailestingų nėra samariečių – 
Choras tvirtina: „Būk!..“
Lyg nemato, kad aš pavargau.
Tu tyli, na, o aš
Atsibusti ryte nenorėčiau
Ir tveriu tik todėl,
Kažkada kad prisiekiau aš tau.

Nebeaitrink širdies – 
Sapnuose pasimatymų maža,
Nes po to dar sunkiau
Vėl į būtį iš TEN besugrįžt.
Nemanyk, jog jausmai
Labirinte belandžiojant kreša – 
Dar ilgiuosi tavęs
Kaip ilgėjaus kadaise nesyk.

Tu tyli, na, o aš
Ašaroti seniai neturiu kuo
Ir užuovėjos nėr,
Ir nėra jau laimingų namų.
Mūsų meilės giesmė
Pusėj žodžio kadaise nutrūko.
Tu tyli, na, o aš
Egzistuoju, bet ne gyvenu.