Savęsp, Savęspi...
   Būna, kai  atrodo paprasta ir lengva būti tokioje Esatyje. Suvokimai šviesūs, aiškūs, suprantami taip,  kad, atrodo, jau  nieko neliko, kas galėtų varginti smegenis nežinia ar numanyti, kad tokie dalykai gali būti. Esi štai toks, koks esi, ir to pakanka, kad pasaulis nesikeistų. Net įsitikinęs, kad taip iš tiesų ir tėra:  kaip dabar, taip ir per amžių amžius. Ramybė, kone absoliuti  ramybė. Tačiau, žiūrėk, kitą akimirką taip sudunda,  sudejuoja, suvaitoja, kad, regis, reikia kažkaip pasirūpinti dingti iš savo  odos, iš žmogaus kūno formos gabaritų ir išsitaškyti po visur panašiai kaip...
   — Išsigandai? Norėjai pasakyti – išsitaškyti, kaip  Dievas? Po visą būtį? Ir tuomet... Nagi, drąsiau, drąsiau. Savęsp pasaulis užgula  mintis. Tęsk gi.
  — Lengva pasakyti: tęsk. Štai rodau į jį ir  suklūstu, ar pats  jį žinau? O jeigu  kažkiek žinau, tai  ar netapatinu jo su tuo, kuris kažkam, kad ir Dievui, priklauso, yra jo nuosavybė? Ar nesu įsibrovėlis į svetimas  teritorijas? Kodėl taip knieti apibrėžti Savęsp sienų linija, nukeliant  jas kuo toliau į begalynės tolius. Ir, deja, tų  „kodėl“, to nežinojimo tiek daug, kad man darosi vis drąsiau pripažinti  nesėkmes, mėginat įsitverti į Savęsp sandaros būtį. Aš turbūt privalau klysti, nes amžinas klaidose, suklydimuose. Ir Dievas, jeigu, žinoma,  jis yra,  neturėtų dėl to priekaištauti.
   ... užsimiršta sodo  namelio Palėpės departamentas. Dabar svarbiau, kad  atsiradusioje  minties tyloje nepūstelėtų jokie  vėjai. Yra Savęsp, yra Savęspi pasaulis, o tai, ką vadinu užSImiršimu, yra jo dvelksmas.
  — Nesėkmės, nesėkmės... Taip, jų nemažai patirta, bet tai ne fiasko, Pranuci, jeigu vėl susiruošęs  kelionei po Savęspi. Ištikus fiasko paprastai nesugrįžtama, o tu iš prieveiksmio kuri daiktavardį ir visą šalį,— girdžiu iš savęs ir tuoj paskubu atsiliepti:
  — Kai suprasti? Iš prieveiksmio kuriu daiktavardį?      
  — Padūmok, atsimink, pavartyk užrašus.    
   Užrašų ilgai vartyti nereikėjo. It kažkam pasitarnavus, prieš akis atvirto nemenkos apimties rašinys „Prieveiksmis, tapęs šalimi.“
   — Tu čia, Vidini? Ak, atsiprašau. Užsimiršau, kad kalbuosi su savimi. Regis, kad tai vienas esmingų žmogaus senatvės požymių. Ką bepadarysi? Tačiau ar tai vargas, kurį reikia iškentėti, ar malonė, kuri reikalinga šventės?
   — Ar jau savęs nuo manęs neskiri? Skaityk, — atliepė Vidinis. Tikras. Nepasivaidenęs. Neretai mokėdavo ateiti tylus ir pabūti toks, nepastebimas, bet kartais netikėtai pasišiaušdavo kaip griaustinis.  
   — Labas. Matyt, užsnūdęs buvau. Kaip čia  atsiradęs?
   — Skaityk.
   Užkėliau akinius ant nosies kupros ir pasaulis prašviesėjo. Raidės irgi. Sakiniai prakalbo iš praėjusio laiko. Už abu: mane ir jį, Vidinį.
 
 Išrašas iš 2010 - 02 - 18
 
   — Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęspi pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg  būtų ištikusi amnezija. Betgi taip nebuvo, — prisėsdamas prie palangės teiravosi Vidinis. Ir kilstelėjęs akis į akis: — Jau tą Savęsp pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Kaip besakytum, o tai ypatinga šalis — visuose linksniuose tik Savęsp, tik Savęspi.  
    Susitikusios akys tyliai nusišypsojo. 
   — Ai, Vidini,— mostelėjau ranka. — Savo nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau. 
   — Sunkiau? 
   — Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: taigi, jis sirgo. Visai liga neišgydoma, todėl bent truputį esu ligonis. Apie tave taip nepasakys. 
    Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis jau žinojo, kad palaukus trupučiuką ir neišgirdus jo atsiliepiant, vėl megsiu pradėtą pasakojimą. Per tą laiką paprastai sugebu susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos darosi sėkmingesnės. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį, jai ten įdomiau, kadangi ji ten — jaunatvės apraiškoje ir apie save, paliegėlę, net pagalvoti nenori.
  — Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, Tačiau atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i)   prv. psn. prie savęs,  į save.
   — Štai kaip. Netyčia.
   — Neabejok tuo, ką čia pacitavau. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau. 
   — Manau, kad  supratai, jog tas savęspi reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį. 
   — Nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad tokį „prieveiksmį“ reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kaip girdi, kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu. 
    Vidinis šyptelėjo, bet be pašaipos. Tačiau bet kokiai pašaipai esu senokai pasiruošęs, pasakyčiau, atsparus jai, pakaustytas. Ir tik tie, kas nenori žinoti, nežino, kaip mielai veliuosi į ginčus, netingėdamas kartoti jau kalbėtus dalykus. Galbūt daugiausia iškentėti tekę diskusijai, pasirūpinant priimti neginčytiną  nuostatą, kad žmogaus žodžiai neretai keičia savo prasmes. Įtaigiausiu, lig šiol nepabodusiu pavyzdžiu man yra prancūziškas žodis konetablis, pradžioje rodęs į arklidės viršininką, vėliau taip vadintas karaliaus riterių viršininkas, galiausiai — vyriausias  kariuomenės ir karinio tribunolo vadai.  
   Vidinis žinojo mano argumentus, bet, matyt, šis rytas buvo toks, kuomet norėjosi prisiminti, kas apie Savęsp kalbėta anksčiau. Taip dažniau atsitinka tuomet, kai žmogus priima kitą religiją ir pagal ją išpažįsta Dievą ar dievus, bet abejonės dėl savo poelgio dar vis aikteli smegenyse. Vidinis jautė, kad pašnekesiai apie Savęsp man visuomet malonūs. Ir iš tikrųjų taip, jie net labai  man malonūs, nes pasivaikščiojimai po Savęsp  senatvėje yra lengvesni — kuo žemiškoje būtyje sunkiau kojoms, tuo ten joms lengviau, net ir visas kūnas praranda sunkumo savybę. 
  *------------------
 
   Lioviausi  skaitęs. Gana. Ir energingai užverčiau sąsiuvinį kartu su savimi ir Vidiniu, su rašiniu „Prieveiksmis, tapęs šalimi“, užverčiau visa  tai kartu su   laiku, pažymėtu 2010 metų vasario mėnesio 18 dienos data.
   — Kas atsitiko? Koją skauda? Betgi koja ne liežuvis.   
   — Galėjau, Vidini, taip nerašyti, kaip čia girdėjai, bet — ne, parašiau. O  dabar?  Tfu! Nesmagu, koktu. Imki šį šlamštą ir neški į ugnį. Kuo greičiau, tuo geriau.
   Vidinis ne iš karto atsiliepė, bet jo veidas niaukėsi. Akyse įsižiebė jonvabaliai.
   — Sapnavau gaisrą. Kvailiok toliau.
   — Imk ir nešk į ugnį. Tesudega  tokie raštininkai kaip aš, o su jais ir Savęsp. O kaip kitaip, Vidini, kaip? Tai, kas svarbiausia, sumeluota. Tegu tai padaryta Citatos kalba, bet sumeluota. Įsimink:
   savęsp(i)   prv. psn. prie savęs,  į save.
   Po mano citatos, Vidiniui pauzės neprireikė.
   — Sapnuoji gaisrą – lauk ginčo. Net pykčio. Aš pasiruošęs, Pranuci. Todėl man labai įdomu tave girdėti, raštininke.Tačiau sudeginti Savęsp?.. Na nežinau, kas esi, kad  man įsakai deginti ne tik lopšį, bet ir Dievą. O ką  atsiminti, gal leisk man  apsispręsti,— atšiauriu balsu pakalbėjo Vidinis ir atšiauriai it bijodamas išdeginti burną, deklamavo;
 
Štai ji, Savęsp!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus — iš toliau nei raidė.    
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
Į kur įkėlė Dievas ir lopšys.
 
Medžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka —
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kurį įkritusi į žmogų.
 
   —  Ir  tai reikia vadini melu? Ir tai reikia nešti į ugnį? Gal palaukime savaitę - pusantros. Bus smagu deginti kartu su Joninių laužais. A? Ir dar: Dievas vis  dėlto yra. Manau, tai jis tave mestelėjo nuo kopėčių ant tvoros, kartu primindamas, kad jis nepasensta. Dievas supėja  ateiti  ten ir padaryti tai, kas reikalinga padaryti..
   — Vidini!!!
   — Mano kaltės irgi nemažai. Galėjau va tokį  „netyčia“ iš lopšio numesti. Ir kas nuo to būtų blogiau, kaip dabar  yra? Kas?
 
Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus būtyj kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa ji
Savęsp — šalis didi
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės.
 
   — Vidini! Ar girdi? Arba  tu pats išnyk, arba tave pro langą nuleisiu. Duok gi žodį pasakyti. Ir bendrai, kas su tavimi  pastaruoju metu dedasi. Velnias kojos neims. Ir niekam be manęs ji nereikalinga. O tu man ir už ją  reikalingesnis. Žiūrėk į akis. Nenorėjau, kad meluočiau, bet niekieno ne kaltė, kad melą priėmiau kaip tiesą. Man nereikalinga Putino tiesa apie  nekariaujančią Rusiją Ukrainoje ir matyti ten ir rusų, ir ukrainiečių kraują. Atsimink: tokia tiesa man  nereikalinga ir žinau, kad ji nereikalinga ir tau.
   — Taigis, taigis, Girdžiu, kaip pakalbėjo Vingių Jonas. o aš tariu: iki, Pranuci. Man irgi reikia paskubėti prie savo darbų, —- išgirdau Vidinį ir mačiau, kaip pradeda atsargiai leistis mediniais, siaurais, sunkiai praeinamais laipteliais žemyn prie sodo tvoros vartų.
   Buvau per silpnas valdytis. O gerklė nespringo.
   — Še, pasiimki užrašus. Visus. Iki vieno. Man jie  daugiau  nereikalingi. Meluoki jais visiems, kas juos skaitys.  O aš irgi  sušaudytas. Ten, Ukrainoje.
 
Dabar jau nėra manęs.
To nėra, kuris buvo.
Sušaudė tokį mane
Ukrainos kare,
o toks, koks esu.
koks likęs,
iš karo pareit negaliu.
Sako, ten gimęs.
Sako, nebūčiau laimingas.
Sako, užspringčiau 
oro gurkšniu,
kuriuo gyvenau,
rašydamas žodį Žmogus.