Užliejo dangus šįryt Žemę švelniais bučiniais,
Net gėlės rudenės nustebę pražydo ryškiau.
Nors Tu netikėjai, kad laimė iš niekur ateis,
Bet šįryt staiga sau tari: „Širdimi pajutau!”
 
Kaip gera gyventi, kai Saulė nudažo klevus,
Kai žolę myluoja rasa po žvaigždėtos nakties,
Kaip gera mylėti — žinoti, kad meilė nežus,
Nes ji spinduliuoja žvaigžde iš Tavosios širdies.
 
Nustebę sukluso klevai ir atitarė Tau,
Švelnia žaluma apkabino su Saulės žaismu.
Ir vėl sau tarei: „Netikėtai širdim pajutau —
Taip lengva, taip gera mylėti, ir man nebaisu!”
 
Nes meilė lyg upė išplauna, išgydo žaizdas,
Užlieja ramybė Tave po klajonių ilgų,
Ir jei šįryt niekas Tavęs nepajus, nesupras,
Klevams pašnibždėki: „Mielieji, aš Meile degu!“