Ašmenys
Išgalando naktis iki blizgesio priešpilnio ašmenis
Ir ant sienos išrėžė keistus kvadratus.
O žiogų čirpesys! Jie nei liūdi, nei ką nors beatmena.
Netrukdykit užmigt! Kur jūs būsit, kai reiks man nubust?
Susirinko minčių ne po vieną, po dvi — visas spiečius.
Sualasijo šuo, nuvilnijo lojimo aidai.
Pavargau ir mielai atsigulčiau dabar ant akėčių.
Ar beklaustų kas nors: „Kokio galo tu čia nuvirtai?“
Gal girta nuo rudens? Sveikata nuo darbų atsisakė?
O gal dėsnį traukos bus įdaužęs sode obuolys?
Iki guolio kaip nors, nes jau siauros iš nuovargio akys
Ir betrukdo užmigt tiktai kūno skausmeliai keli.
Kai nubusiu ryte, bus jau priešpilnio peilis atšipęs
Ir jis ašmenis plaus rūko piene kažkur tarp kalvų...
Jau išglebo raumuo, jau minčių nei vienos nebeliko,
Nes į sapno gelmes pro išrėžtą kvadratą krentu...