I dalis  
 
          Pieskúotais kełúkais ir takúciais var̃vancis  vieškelis łėkė per kaimų in miestelio pusį gaľ kokiùs penkiùs kilómetrus. Pràlakianc per sõdzių, senų medzių šešėliai zulino vieškelio briaunas, ale jíej neùžankštė pirkiom su sciklinėm gónkom dabcioĉ vienai in kitų. Nor sodziùs buvo nedzideľis, gi vienkiemiuose po sodų debesynais kavojo langus dar  òvaštai budinkų. Tai cíej, kutríej senais čėsais vienaličnykais buvo išiájį. Vakariniam kaimo kraštì, apkramtis dzideľį kavalkų dangaus mėlynumo szdábinos Blū́dziaraiscis. Ir ko jam nesisdábyĉ, jei Kósciuonės Marės kirvis jau òvaš čėso gułėjo dzykas prieg jos laškos. O jy, Marė, tai dartės cik terpu savų probócių glaudės. Ale tokiom nakcimì kap būna medziai pilni vėjo, jy paraidavo prieg savo pirkutės, kutrì vis dar žė̃labo znókan buvo suslankus. Visas Kósciuonės klapatas buvo cik pascekávyĉ ar ščiľniai laiko duris užlanktas cvekucis. Bà jau tas seniai išsiklibinis, čiùt-čiùt laikės truklė̃ki ir drūcesníem vėjám buvo kap čitùkė ir zóbauka. Tai ir bovinos jiej toľ, koľ duris atpečiandavódavo. O cià jau kap rózas Kósciuonei zajeñcius: klapc duris, cvekuciù grýkšč – ir užsuka. Ale kitų roz dabók, padaro kap omisnìu: gryykšč – acisuka cvekucį, duris atdaro lig págynai ir kviatójas dabódama kap jas dzykas vėjas ūdauna. Paskum Kósciuonė výrpc výrpc kap vejurkas paliáj sūsparas ir dzingsta. Gi jau tadùj dures kap motera pas niabaščikų – verkauna verkauna per nakĉ.
              O susiedzijon visi šici klapĉ, grýkš, výrpĉ  gūzdė sapno pievosna iniájusių Raudzių Monciùtį ir toj susgrūžinus in savo láškų budzinos. Oraũnai apsidabojus in nakcies plėmais užłaistus lángus, jy sėsdavos ir cykiai pašiugždom poteriavo:
              - Amžinų acilsį duok mirusiai Kosóciuonei Viešpati, kutrios cikra pavardė Kairienė Marė. Paláimyk jos dūšełį ir sugrūžyk in spakájų, bà an šitos žemės Marei jau nėr ádvado, o jy vistep po jų blūdzina. Apšviesk takucį in savo dangų ir amžinoji šviesa teguľ šviecia jai ty per  ámžius. Amen.
Tris roz persižegnojus vėľ guldavos, ale jau kóldrų traukė sau an galvos, kad būt ne tep girdėĉ Kósciuonės pirkios durų verkavimas.
               Let išaušus áidavo in paviecį ir ty grebojos kokios lotełės ar šatros galo, kutriuom možnėt užramc tas duris. Kažna kiek rozų nešės kokelį su cvekais mislydama jas užkaľĉ, ale atájus  neatsivožino, bà jai rodzinos, kad prost už savo pecių girdzi Kósciuonės balsų: „Ne tavo – nejudzyk“. Tai ir nejùdė. Testà . Nor žinojo, kad šitos markátnos dures jau visus savo svecius išlàidy ir Marės kakta nìgdi langi nešvies.
O Blū́dziaraiscis aidamas per Kósciuonės kiemų kur cik ràdis žemėn liuosos vietos pribádė pušukių, žilvicių, beržėlių, alksnėlių ir lipo, korės in dzirvónus jau tankiù medziù, kliudzýdamas ir Monciutės žamį.
Žūrinc nùg sodziaus Monciùtės pirkios stogas dar buvo macyc, ale jau cik kap blóznas paukštukas apkoliečytais sparnais instrìgis medzių razginėse.
               - Dar metai kicì ir bus nemacyc Manciùtės pirkios,- suviàjy kur in vienų pirkių pakiminėc dzyvinos sodziaus moterios.- Tai tau nežertas kap graitai medzio sėkla neartan dzirvonan insikabina...
               - O dar̃tėłės pamėgytai tu tų sėklų pasisėĉ vazoni – tai póbne neišdžìgt, - juokciojo Balkucio Mýlda.
               - Tep...- garsiai mìsno Julýno Vida, - Reginciai dzirvonai mẽdzių stangom užiájo, reginciai...Ir Raudzių Monciùtė dar̃ jau nug visų acebniáj liko.
               - Ale kadu jy buvo ne acebniáj? – dasdėjo šnekon kita.- Taigi visų čės jos budinkai buvo prieg to raisto prilipy.
               - Kų cià bájic –týkadu nug Raudzių kiemo visas sodzius buvo macyc kap pałėtas.
o nakciu tai nát  nekláusk.
               - Gyvatių bijom visos, ale kap an zórabko tai nat klupsciais aidamos vuogaunam, - akvačna in šposus nedaturėjo Balkucio Mylda,- ale jei man tep, tai cik dures an zómko ir – ùsienin!
               - Gūdu, markátna ty vienai... kap jy tep užsisėdėjo? – dzývinos kita.
               - Būtáu, nebūtáu..,- poválio riktavójo žodzius ovaštai vyresnė už kitas Tapyľka.
               - Gyvatė pirma nekųs, jei jos nepajudzysi, koju neužtrepliansi. Cia jau  raikia  paciom dabócis. Ne jos raikia strošycis, ale cik negadno žmogaus. O kur Mónciai dar dėcis... Jau ir tep šìciekos išsilakiojo po londonus, okietijas senus tėvus palìky.
                - Užsidzir̃bs ir susgrūžìs. Kur̃ dziñgs nesusgrū́žy? –jau ščyrai bájino Mylda.
                - Nevierinu, - pakalatójo galvų Tapyľka. - Cia gi ne busilai, kutriej kožnais metas išlakia, ale pavasarį ir vėlekos in tuos pacius lizdus susgrūžina.
                - Uoj, tetuke,- pasisprečinoVida,- báijnat nu Dzie jau visai kap be pamisliájnios... Kam dar ciej busilai minavóĉ? Cia žmogus nor kaktu gurykis,vìs tep niekur neprasgurysi cik  dūšių apsikoliečysi.
                -  Ba kožnas acebniáj gurinas, - nenusłáidzia Tapyľka.–Raikia, kad visi susgrūžyt, kap busilai, kad kap cíej. Šnekat abile kų... Lyg nežnotūt, kad Monciùtės móma, niabáščikė Aneľka ámžinų jai  ácilsį, kolieka buvo ir klápato su juoj – ar̃šiau kap su mažu vaiku. Monciùtė  šėnavojo, dabojo ìk págynai. Ir jau ne čėsas łė̃kc in usienius kap penkios dešimcys metų tį̃sias.
               - Tai kam jau cia łangva dartėłės?–netrivójo be šnekos kita sodziaus moteria. - Mumiem ar buvo łangva vaikai augyĉ? Jos moma numirė ir dar spakaina, o mes visų gyvenimų deľ savų vaikų nemiekcim, ba ir klapatai rozu su jais auga.
                - Žėdnam kryžukų raikės in Dzievulį neščis,- sakoTapyľka, ale an pagynos nedatrivoja. – Uoj jūs, trailos, ko cià  dratavojatės deľ  Monciutės - sarmacytūtės! Aikit geriau savų balandių isiravėĉ, bà  jau visos ažios jomi tuoj užsipaškudzis!
O moteriom kas: jei žodziai kap seiłės an liežiuvio galo  slidziuoja – atgaľ nėr kap nuryc.
                 Paciai Raudzių Monciùtei moterios neacivožino in akìs tokių baikų bajiĉ. Ale jai  pastaikydavo, tai pascekavydavo:
                 - Kap jau ty šiųsmet su vuogom, ar labai žydėj spaľgenos, dręskės, ba tu gi ty an daikto ir tau buvo ragėĉ?
Būt ir daugiau ko kláusį, ba gi viskas cekáva, ale kad jei cik kóneč neraikė, tai jy niekam akysna nesmaišė. Liatūška - kráutuvė kožnų dzien pravažiuodavo vieškeliu ir turėj visokio tavóro, tuom rozu supirkdama vuogas ir grybus. Monciùtei neraikė aiĉ an sodziaus, ba vieškelukas łėkė terpu Jonycio būklių, kur jai visu kilómetru arciau, o šoperukas Simulis ty sustódavis. Jei Monciutė tuom čės dar buvo nedajus, tai jis vistep biskį pastapykavis ba kur jau ty: „Pas Monikų ir viedras pylnas, ir vuogos čystos – be šyčkų“.
Gražiu vardu jų moma užvadzino, ale kažna koľ nìgdi juom niekas nešaukė. Cik: Monciùte, Monciùła... Jei pikciau – Móncia!- Dzie, kap arklį...Tai gražus Monikos vardas buvo cik an dakumantų gražiom ľidžbom išdrikavotas. Nu, práuda, dar Simulis kap kadu vadzino...
Ale jy deľ to an nieko neširdo, bà gi ne cik su jos vardu tep. Jau kokìs sklódnas jai rodės Teofilės vardas, gi kaimo žmonių liežiuviam būt per dzidelis klápatas šitokį vardų po lidžbai išringuoc, tai ir vadzino:Tapyľka. Arba Emiliją - Amyľka ir niekap kitap. Padábna buvo ir su pamilijom. Ale kap gi kitap vadzyĉ, jei káimi kokios penkios asábos vienų ir tokių pacių pamilijų turėjo, o taikės ir su tokiais paciais vardais. Kap tadu žinoĉ aplink kutrį cia toj šneka aina? Va, kad ir Mikùcis: tùri žmogus priguľnių pamilijų, ale visi vadzina Rojum. Tep pastaikė, kad jo pródziedulio vardas Adomas, próbobułės–Ieva. O jau kur Adomas su Ievu – tai kuom ne Rojus? Priskreto pravardė – ir nėr kap atlupĉ. Arba: Monika Vingiorytė – nu skamba kap dzvánas! Šita pamilija kaimi cik viena. O vadzina – Raudziūtė... Pravardė radós rozu su bobułės Aľžbietukės raudom. Ne, Monika savo bobułės neatsimena, ale mislina, kad ne dóvanai trecion kartón perejo tokia pravardė.
Dartės šitų čėsų žmonės deľ arcimo žmogaus smercies ar dar kokio dzidelio dūšios sopulio mūčinas cik in savo delnus prisverky, o bobułės Aľžbietukės čėsais Dzūkijos kraštì raudojo žodziais visíem gìrdzinc. Verkavo kap savi iš namų Argentinon, Urugvajun, ar Brazilijon an darbų ajo, verkavo in vainų laisdami sūnus. O kokìs žėlius jėmė per veseijlių kap raikė iš tėvulio namų išaiĉ.. Žinia, cik sau gìrdzinĉ deľ visokių pričinų vérkavo moterios per daržus aidamos, raistì vuogaudamos, ar tep kur paskavojy. Ale gi visur kap zvánas turėj savo daiktų žodzis. O jau per pagrabų tai koneč raikėj niabáščikas pagerbc  ir arcimo sopulys garsiai išbájic. Pacì Aľžbietukė pakavojus kelìs savo vaikucius, o paskum ir tų vaikų tėvulį, ciek ir ciek dūšios sopuliuosna išsimūčino, tai ir dzyvo nėr, kad atsidarė tokios rónos, kutrios sutekėjo meliodijom in raudas jau poetiniais žodziais. Pas niabaščikų vérkavo sávos moterios kap cik mokėjo ir kas tuom čėsu jom an širdzies gułėjo, ale buvo ir tokių žmonių, kutriej prašydavo ataic Aľžbietukės deľ slaunumos, kad toj dár gražiau pavérkaut. Ir bájino žmonės tep: „Gi būdavac kap stósis Aľžbietukė paliáj grábo, kap užlauš rankelas nenodziejos znokan, ir kap pradės... Iš pacios dūšios ajo žėlabni žodziai kožnam niabaščiku vis kitoki, gi cik jam vienam datáikyci. Ir kožno tuom čėsu atájusio pagraban kliudė  pacį giliausių dūšios kampukų, kad net svecimų vyrų žandais ašaros bubais, bubais ricinos...“ Tai va tep ir radós toj Raudzių pravardė, kutri ir dar prilipus  prieg Monikos vardo.
O jy tai irgi moka vérkauc. Toj raudos meliodija cik iš stójancios plakc širdzies ataina. Omisniai, iš anksto nesumislysi ir ščyro garso neužkliudzysi. Dartės cik pomeciai klapatas kokiais jy tadu žodziais verkavo inlìndus Blū́dziaraiscio bruzgynì... Nug jos žodzių krūpcioj jauni beržėliai, dūsavo pušełės ir tas pavasariu insikvėpìnis vėjukas pasìmdamas iš jos visus raudos žodzius skyrtus Rokuciu. Gaľ ir ne  jam, gaľ cik tai šviesai, kutrì be atsako širdzies kampukì užgiso...Seniai pakavojo jy tas savo pavasarių adzynas, žūrinc in kasdzieniškai pailsusias dzienų akìs... O pamìslius ir paci ėmė vieryc, kad nieko gi nebuvo...
                    Neakvačna jy buvo in jokius suvejimus ir kiminėjimus. Nenoginciai ajo nát in miestelį, ale kur dėcis - kóneč raikė duoc kunigu an mišių ir susmokėc už álektrų. Žiemų Simulio liatūška per vėpucinius nevažávo tai cik miestelio krautuvėj maisto možnėj nuspirkc. Ty nuvejus storójos, kad cik graiciau susizavijóc ir be pričinos nespaceravojo. Ainanc gatvì lipo  an pentų strokas, kad cik kokios „draugaitės“ nesuscìkus. Ba gi kóžnai buvo cekáva, kur jy dartės apsivercia. Dasgìrdy, kad jy vis tam paciam paraiscìn gyvena, jau tep dzỹvydavos, tep dzỹvydavos su dzideliu stróku akysna nat už galvų susėmy. O tósna akysna, tai dar ir pašiepos ugnukės džibsėjo, lyg tep ir kibirkštau in žodzius: „Nu ale ir necìkus tu, Móncia...“ Ir jau aplink savì báijdavo  báijdavo kap katra kų nuspirko, kur kų pastátė, kokiu ailukì in kų ajo. Isibáiny aplink savì nedaturėjo ir savų vaikų nepaminavójy:
- Gódniai užsieniuose maniškiai gyvena. Ot, kad ir nemókyci, ale vìstep dzidesnį pinigų už propesorių Lietuvoj gauna! ir spjovė jau jíej cia an šitų senų kaimo truklėkų, ba jíem nat pamisliájnioj nėr susgrūžyc atgáľ . An págynos „draugaitė“ dar atsipótrydavo, kad raikia pasiskūsĉ dzideliu nuobodziu ir markatnumu, ba nor jy su vyru miestelin gyvena, - nugi vistep kap tu per langus neglesciósi – kmuraunas Lietuvos ūžkampis ir ciek. - Būtumiem nor bìskį jaunesni –  łėktū́m ir mes in tuos londonus.
                    - Aš tai nełėktáu...,- atsibáino Monika.
                    - Tai niekas gi tau ir nesiū́lia, - „draugáitė“ net pasdzyvino, kad Moncia tokia netałkauna. - Aš aplink savì bájinu. O tu gyveni iš grybų?
                    - Iš...gyvenu, - pakėlė aukščyn galvų Monciutė.
Kas tas nuobodzis jyr – jy nežnoj. Ba nìgdi tokio nezgádno daikto savo rankosna nelaikė. Dobilų kvapų, grėblukų, kaplį laikė, kap buvo čėso – knygų, prūtkus ar kriūkucį, ale nuobodzio - nìgdi ne. Gaľ jis ir buvo kur, ale jíej su Monikuti cykom vienas pro kitų praslankė. Atájus žiema bìskį pribarscydavo markatnumo, insidabojus kap ciesias maldai nuogos beržų rankos ir zvánina vėjo pirštais užkliudzyta kamaros langucin insiscìpinus sciklo scyga, ale gi išilgėjusios nakcies rankos šyldė savo delnus prieg kuknełės ir cìrpo šalcis kap seniai pamirštas veido ovalas... Beržų, vėjo, nakcies ir Monikos rankos –nepažinój nuobodzio.
 
                                                                    II dalis
 
                        Kupoliávo Monciùtė vìsų nedė́lių. Bà dartės kap cik tas čėsas, kadu kožnà žołukė, kóžnas kvietkucis daugiausia macnumós  priscirpinis. Zavijójos su akvatu, ba ir pácios dzienos rozu su juoj stójos an pagádos. O jau nūnai suvylgius delnus žołės čirštuman ir rasu nusprausus būrnų, akis, sėdos paliáj savo pirkios gónkų an uslanėlio dūko atgáuc.
Joninės. Šventa. O Monciutės kiemi būlancis rūkas smokavója  žołį, an kutriós sciebukų šventà Rasų nakcis ūdaunas. Trumpai jy ūdausis, kap sapnas...Duosis cik in savi glesterc ir inpuls ugnių šviesosna. Gal jy del to ir trumpà, kad možnėt per visų jos plócį rankas išciesus susrinkc kóžnų dūšion inpuolusį rasos poterukų ir an savo pómecies siūlalio susverc. Gi tadu cik glesterk – visas tavo svietas vėl susgrūžinis. Nor tokių nakc jyr rozu ir markatnumas, ale jau cik tokis langvas, ba ne žami aina, ale lákia an mislės sparnų. Neša jis Monciutį in tų svietų kap nakcies peteliškáitį švieson. Jy nàt pačiujina jaunystos vėjo balsų, kutrìs mažu laimės guruluku pasprìngis liko cykus ir niekam nieko neišbájinis. Cik svecimo juoko buvo pylna. Prunkštė paljáj ážerų apsikudlójy rūkai kavódami markátnų jos šešėlį. Visi rateliuosna, visi porósna. Jy viena cik acebniáj. Apšukójo jų tadu trumpós nakcies šviesa. Gaľ per apmilkų cik. òvaštai metų prájo jau nug to čėso...Ródzytūs nubraukdzinėja vėjas  nakcies akių  parasójimų, ale dabók ir vėľ tos aprasójį.         
Šiltà nūnai nakcis, o dūšion vìstep insimetis drebulys. Nàt krecia. Raikėt jau apsisómyc, bà gi neužmikc. Ir sau po náravu, nenoginciaĩ Monciutė aina pirkion.
Iš ábrozo in jų lyg pričináudamas glesciója Dzievas: kõ jaũ tỹ... Monika stàbterna priešėg jo nulaistom rankom, ale tos žiūro cik in  padlágį, ba mal̃dai dár nepasruõšį. Dartės kóneč raikia jas kuõm  nor užimc, gal tadu an dūšios pasdaris langviaũ. Gi tánkiai tep būna: kap jos kų dzyrba, kap prieg zajènciaus, tai tas markatnumas kap riebulaĩ an skarvados iščirpsta. Ir nor mìsłai visadu pylna ádvado, ale  jau ne ciek, kad tos atgaliós grūžytūs, ba gi raikia pilniavoc rankas. Tai ir dartės priájo prieg rūbų šėpos ir adãrė abejàs durìs.
Nug lancýnų daũžė macnùs gailių̃ kvãpas. Tos žołės Monciutė buvo prikišus terpu bobułės Aľžbietukės austų marškų, skótercių ir abrūsų. Nepamir̃šus ir̃ in kóžno pálito kišaniùs indė́c põ šakèłį. Prisizapùscino kandziam, kad cik parėdų nesugraužt. Ale nemáčina, ba šici pracibni būžiai jau prieg visókios paškùstvos tep priprátį, cik pavẽlyk, cik čėsù  nesudabók tai ir pácį gailių sugraužt. Va, anksciaũ, tai kap buvo naptalino ar dùsto...Ale kur tu jo dar pasjimsi, ba bájina, kad žmogu  atrūtà. O šėpoj sukarci ir sutailióci parėdai lyg ir nezgadni žmogu, ale cik kànziam. Tai kam tadu juos trūcyc...O dartės grózdė, vartė, čiūpavo paci nežnódama ko jieško kóľ an págynos rankosna susišiugždžino jos mergaucinė, an buteľkávo dugno baltom gėlukėm ailukė. Monciutė nukrátė medžiagon insiskverbusius dziovytų gailių lapukus, nusnešė arciau lempų šviesos ir ištailiójo an láškos. Uoj, kokia sklodnà dár...- in juozmenį biskį ingnybtà, iš abiej šonų velkutės, kutriósna invertas baltas skūrinis dziržukas. O jau kokis gražus  kaunieráicis! Jy gi paci  kriūkuciu jį apsimezgus. Mažai viľkėta, cik kelis rózus juoj buvo pasrėdius. Kap dar atsimena: būdavac pasistráijna ir iš rózo aina prieg zerkolo, o mamutė ir sakis:
                    - Jau tep tau cinka prieg burnós buteľkava...
Jei ne šita ailukė tai póbne Rokucis  būt Monciós ir nepatėminis...
Usc! – puołė an padlágės andarokáicis nug Monciutės klubų, brakšč-brakšč! – ir plona štápelio rubaškutė guzikais kliudzydama uslanėlį iš paskiau andaróko nuslaido. Mėruocis, graiciau mėruocis! Galva langvai prajo pro ailukės baltų kaunierukų, ale rankovės jau braškėdamos Monciutės rankas insilaido. Šiap ne tiap práj peciai. Nugi toliau tai jau niekap! Cympc, cympc kap supánciotom rankom už ailukės in ápacių – nepralanda  pro akruglumus. Ir jau tep iš poválio, orauniai mėgino...Ir – dryyyksc! per pacias siūlas papážastėj. Tai, kad tavi cióngas! – let rankas atgaľ iš rankovių ištraukė.
Ir kap sujėmė Monciutį žėlius, kap pradėj pecius kracyc... Isiverkė cykiai, be balso. O paskum kriūcinėj pasdarė  langva ir tuščia - lyg širdzies ty nigdi nebuvy. Cik dziegorius an sienos cuzvanino pyrmų nakcies adzynų. Monciutė vėľ usisegė andarokaicį, apsivilko švederukų ir išiájo prieminėn.
Prieminės kampi buvo intučytas senas, dar bobułės mergaucinis kuparas. Kadaise Monciutė minavójo savo mómai, kad raikt jį sukūryc, ba jau nezgádnas, o šiciek ádvado užėmis.
                   - Atsipótryk, vaikeli. Cia – pómecis. Ir man, kad neruš! Koľ aš gyva – neruš! Sumliaijnia gi raikia turėc – sukūryc pómecį...
Jau kelinci metai, kap Monciutė savo mómų pakavójus, ale kuparo neatsivóžina išmesc. Pastaikė jai būc an to rózo gelažinėj miestelio krautuvėj kap išpardavinėj nupigytų aliejinį kvorbų. Tai jy nuspirko tris puškutes: mėlynų, geltonų ir žalių. Numaliavójo kuparų geltonu kvórbu ir dar mėlynų kvietkų su  žaliais lapukais pripaišė.  O jau tadu skyrės  prieminė pusiau in du svietu. Vienas tep ir liko kmuraunas, kitas – švietė, spindulavo.Tai dziaugtūs moma tokį gražumų pamatius...
Monciutė acivožė kuparo dangcį. Tykadu šitas kuparas buvo pylnas auscinių drobių, marškų, skótercių, abrūsų ir kitókių rūbų. An pacio viršaus, kad būt po ranku – gražiai sutailióta  klėtkinė apsisupcinė skepata. Ale tep buvo dar tadu, kap Monciutė paci buvo dzydziu sulig kuparu, o pirkioj dar nebuvo šėpos. O dartės jai raikia cik instrajai pasjimc, kutriej kupari  rūbų  daiktų užėmy. Ale terpu šiciekos makaraikų ne iš rózo žinai ko raiks.  Pasjėmė  kukelį, apcengas, puškutį su cvekais ir aluminį dratų. Viskų susgłėbus insinešė pirkion. Iš pečiūrkos susgriabojus batareikų vėľ darė pirkios duris, ale jau dar pasišviesdama  nupėdavo in paviecį. Iš ty acinešė póra pagalaicių ir ylgókų šatrukį. Vėľ darė šėpos duris ir nug lancynų an padlagės mėtė rūbus. Tadu acisėdus maistravojo: inkałė šatron du pagalaicius, płėšė ir karpė rūbus, vyniojo juos an tos šatros, drūcino dratu. Kur raikėj tai nat  akruglumus padarė kol  jos procia pasdarė padabna in žmogaus stvariajnių. O jau tadu  jų orauniai, povaluko invilko savo butelkavu baltom gėlukėm ailuki ir apjuosė skūriniu dziržuku. An pagynos parėdzytų Monciutės dzydzio łėłį dar aprišo kvietkuotu skepatuki. Va, ir susgadzino jos šventadzienė ailukė baidzyklai apviľkc. Žmogus nepavieris, o dzykiai pavieris. Bus jiem būľbas knisc. Dar gi jau tep gražiai sudzygy, o  už porós nedėlių  pavidnėt žydėc ir megscis būľbaitės... Tadu jau ir dzykiai pačiujis. Kožnais metais Monciutė  piľniavoja būľbas ik vėlyvo vakaro ir pastrošydama kuolu tuščion baleikaitėn barškina, ale kriuksiai druni kur krūmuosna usitáininy. Paskum jima ir atlanda vidurnakciu ar paryčiais... Ba Monciutė pavėlinciai baidzykłį pastato. Nugi kokia ty toj baidykłė...An kuolo užmáuna kokį nezgádnų namam viedrų, kad tas barškytūs nug vėjo. Tai ko ty jiem to viedro strošycis? Žvėris kytresnis nei žmogus misna. O và tokios parėdzytos, in žmogų padabnos baidzykłės gal ir pasistróšis, ba mislis, kad ščyra moteriškė daržus piľniavoja. Testa cik prašvis - Monciutė nuveis ir  insmeigs  būlbų lauki. Ale pamisnius – ko ty laukc ryto? Gi nakcis mėnasiuota, anė kap šoka žvaigždės an aukštų absócių. Testà nug Jonų nakcies jau prasdeda sargybyc, ir Monciutė vėľ adarė duris in nakcį.
                       
                                                              III   dalis
      
                    Alibnúkės  obelíes pavėsis  sklódniai dengė stalų, katrų Petras Galinis, ne tankiai, ale cik kap paráidavo biskį ko scipresnio pakaštavójis, buvo gódniai atidaužis kū́mščiais ir vis narávinos sukapóc sukūrýc, bà per visų žiemų, palùg jo, tas stovėjo prieminėj kap riógla užėmis  šiciek ádvado, kad ne pràijc. Ale gerai insipavasariójus, dabók, jau ir vėľ  išsitįsis tų stalų an kiemo, pastato po žýdzinciu alibnukì ir šaukia pácių:
                   - Aldute, áikšy cianáj...užciesk tu jį kokiù klijánki, kad po lietùm neslýdzyt.
                   - Tai gi nelija dártės, - toj omisniu nesizavijoja. – Gadzýsiu aš cia dar matai gerų klijánkį deľ tokio truklėko. Gi andái sakei, kad nezgádnas - cik sukūrýc.
                   - Atais čėsas – sukūrýsiu, o dar gi nesupúvis, va cik staliūgės jau visai gátavos, ale ko norėc – dar mano dziedo darýtas. Pómecis gi...
                    - Matai Petrai, dziedas visų stalų padarė, o tu cik staliūgių ir tų nemokėtai indėc.
                    - Ale kam tau jos zgádnos? Nedzidełė tu cia ponia – kojų an kojos ir tep moki usidėc. O an kiemo ir tokìs susgadzis. Po óbeliu bus dar geras kap kadù pasėdėc, dū́kų atgauc,- práudzinas Petras ir glóscia šiurpuotu rankù stalų.
                    - Nù tep – ot gera zakavónė tau nug prócios!- vis dar nepéržengus prieminės slankscio per ádaras duris sprečinas Aldonė. - Kam sėdėc, o kam  lakscýc su večeijriu aplink šìtų truklėkų. Kas iš jo liky? Cik pelavìnos.
                     - Aľde, - padrū́cino balsų Petras. – Gana laskatuoc – klijankį, sakau,  nešk!
                     - Jis matai, dar mani šidzis! - Aldónė klapc klemku, ir dzilo už durų, o Petrui negirdzinc pacykom dadėjo, - Akmenio tau karšto dancyse, ale ne klijankės.
                     - Ot britki bóba, - dūsauna Petras, ir lyg persiprašydamas stalo,  dádeda,- Palauk, aš su tuoj  varłì acikvícysiu...
                     O Aldónė tuom čės cia pasakė cia pamiršo: vercia stalnýkus, grózdzia šėpukėse  koľ randa ko jieškojus ir po adzýnai stalas jau žýdzi parėdzýtas kvietkuotu klijanki. Ir tep kelinci metai iš ailės: kap cik pavasaris - stalų laukan, žiemavoc – priminėn. Šiųsmet irgi ne kitap. Stalas jau cielas mėnasis kap po alibnùkės vainiku, o nūnai dar ir gražiu skoterciu  ùžciestas, ba gi šventa – šiųnakc Joninės prasdeda.  Galiniai nesbalamū́cis per nakc, o pradės švýsc  jau dar, ba tam dar viena pričina jyr – susvežė kluonan šienų. Mačino du vyrai nug sodziaus, tai jau dar panevaliu turi užpundzyc, ba kitų rozų nedasprašýsi - neis.  Prauda, Aldonė minavojo Petrui, kad tas galėt numesc kóžnam po dešimc litų  ir kvìt – spakainà galvà, bà su tuom pùndzynimu tai daugiau išais: raikia duoc išgerc, usigerc, ir an spotkucio óvaštai patrupyc, ba  jy žino, kad pas svecimų  bus kàp smakài in ėdzį. Ale kur tau! Petrui  gal ir incìkt tep, kap jy siū́lia, ale kad jis pats cik siū́lbscioja – tep gi  nori savadárbės pakaštavoc.
                   Aldónė per daug nesistorójo, ba gi nedzideli cíej ponai sėsis už stalo: Muliaus Aľponsėkas ir Pušelinsko Rokucis. Ale vis tep prieg spotkucių kožnam acebniáj sciklukus padėjo. Cik Petras inkišis po alibnuki šienuotų galvų jų subalamūcino:
                  - Dėk cik víenų sciklùkų, Aľde.
                  - Míslini suguris?
                  - Nesuguris, ale nezgadnà cia tój mandrystà. Mūs kampi nug seno su vienu scikluku apséjo, o tu dar cia víblysies kàp kokià mieščionkà. Tfu!     
                  - Tai  aš gi prastùs visai...
                  - Neraikia tų zóbaukų.
                  - Aik tu šienauc, - cik omisniai, be zlascies kebšč kebšč jam  per pirštus abrūsu.- Gerai, o aš dėsiu dábon, kad tu cik seiłi neužspringtái to scikluko láukianc koľ iki tavy ratu dajis.      
                  - Ne ciej žmonės, kad marùdzytūs, ale tu zavijókis, ba  matai, kad  vyrai stapýkauna šienų suvéžį: jau zùlinas abùdu palei tuščiùs léitarus.
                  Praudų Petras bajino: kap atkímšo jis korkų nùg bùtelio savadarbės ir palaido nug savy sciklùkų, tai cik po trecio rato Mùliaus Alponsas pasnogėjo šnekėc, ale  gaspadorius graitai jy apcýldė:
                  - Nù nù nù Aľponsùli, pirma raikia išragauc, kitam impýlus laisc toliau, o jau cik paskum možnės užsiporyc.
                  - Šiųsmet gero šiáro gyvuliam turėsi, Petrai,-  jau nuríjis skibukį lašinių pradėjo Aľponsas.- Cik šiugžda šienas, ir kvépia, ba dziūvo nei rózo lietaus nekliudzýtas.
                  - Tep...davė Dzievulis susvežč parù. Ba gi pats matiau kap šiųsmet skrùdėlės an aukštos žołės lizdùs susisùkį – znokas, kad vasara bus liecýnga.
                  - Praudų bajini, Petrùli, - riebuluotom lūpom terškėjo Aľponsas. – Aš irgi dėjau dábon. Kap cik stójas an págdos raikia storócis šienų susvežč ik šventam Jóni. Ba po jo tánkiai lietūs užaina, o jei datrauksi ik sapcynių míegcincių brolių – ty jau pastaiko ir sušucyc.
                  - ū́žpernai anė kokis patápas per Jónų buvo. Nat Varėnė cíes Vaikantoními iš kriantų buvo išiájus. Ovaš šieno tadù Jonýcis supūdė. Iškarstė paskùm an žaginių sušùtusį, ale jau šieno smókas ne tas,- bajino Petras.
                  - Kiba tu Petrai tų šienų pats smokavojai, kad žinai smókų?- jau bískį inraudusiais žandais pascekavino Aldonė.
                  - Aľde, nesvíblyk prieg žmonių, ale aik geriau mėsos, duonos patrùpyk. Paglesciók in torielkas, ba ty jau Varėna tuoj bus macýc– papričinávo Petras.
                 - Kur macýc, kur? Visko  jyr pylna, ale tep ir sakyk, kad ùžankčiu,- su krívidu sprečinos Aldonė, ale nei nepasjùdzino nùg usláno.
                 - Nu tai gi sýkciokit vyrai, ar lašinio ar ko,- jau pats Petras pradėjo siūlyc ir raktavai acimínis pasisuko in pacių, - Aik Aldute atneši rūgýtos sulós su dziovýtom grūšiom, pavidnėt gi dar būc, ba šiuosmet  tau pastaikė tep gardziai užraugc.
                 - Nu dar cia? Kų cia baini – likis gal puskucis an dugno ir tas su buzù ,- vėl Aldonė anei krùsc iš daikto. Petras cik msóc ranku lyg būt norėjis kokių musių nusvýc, ale čėsu ratavojo Alponso šneka:
                 - Ot gražiai gyveni, Petruli. Tu galėc cik vienas šitam kampi gývulius laikai.
                 - Nugi? Tep jau ir vienas? – nùsdavė lyg pyrmų roz girdėt.
                 - Nu tai dartės an sodziaus po karvį turi cik Šimienė, Julýnas ir  Balkùcis,- pirštus lankdamas toliau baijno Aľponsas.
                 - Dar Raudzių  Monciùtė turi, - pýrmų roz prieg stalo šnekon insiscipino Rokucis.
                 - Kiba tau aršiau, -  atsilošė Aldonia, - nebajik nebulnýčios. Kap jos móma pamirė - tais paciais metais ir karvį pardavė. Kap jy viena šiaro pasdaris?
                 - O kap anksciau pasdarė? -  nusdzývino Rokas.
                 - Nù tai gi samdė  Julýno Stasį ir tas šienavo su traktoriu. Iš mómos pensijos možnėj susmokėc už gazólį ir prócių. O dartės paci gyvena cik iš grýbų ir vuogų.
                 - Tai gaľ kokių pašalpų gauna,- garsiai mislina Aľponsas,- darbo tai cia aplinkui nor usimužk – nerasi.
                 - Ot, sópa tau galvų deľ Monciutės, - šneka Aldonia, - Gyvena gi. Pavasarį su lópetu inkiša pieskón kokių bū́ľbų, pasisėja bacvínių, mórkvų. O daugiau tai kų mes žinom – netaina pas mus pakiminėc. Nepriguľni jy su žmonėm.
                                  - Ale tu macýk, -  vis dar dzývinos Petras sukdamas šnekų vėľ in savi, - an sodziaus jau cik trýse po karvukį laiko, o aš va vienas – dzvi. Ir arklį turiu, póra meitelių. Ale ir prócios kiek – dzýkas nigdi nesišiùlinu  aplink sųsparas. Nu tai būk sveikas, Alponsai.
                   - An sveikatos, - atsakė tas
                     Vienas!- pradeda širsc Aldonia.- Nu dzíevaži jau kokis asablývas tas Galinio Petras – ne galva, o kùparas! Ale jei ne aš – nieko neturėtai. Dzie, neturėtai! Visur stumiù paci: arc - panevaliù, šienauc – panevaliù. Jei kóžnų mielų dzienų būtau nezauninus tai pažiūrėtau kap tu būtai nusišienavis. Ir po šiai dzienai dar motiejukai pievoj būt lingavy!      
                     - Apsisomyk, Aľde,- jau cykesniu balsu sako Petras.- Ar gi aš sakau kų...Ale vis tep mano rankosna vadelės ir aš kėravoju.
                     - Tu? Cia tu kėravoji ? Jai mano rankosna nebūt botago tai nieko cia nebūt.
- Cik pasisodzýk bobų prieg stalo – būsi nei pavalgis, nei išgėris, bracia,- Petras nori nulaisc šposais visų Aldonės šnekų, ale jį vistep ima zlascis, kad výram girdzinc šitep nezgrėbniai in jy paci pričinauna, tai nor buvo nemíslinis, ale atkimšo ir antram bùteliu korkų.
- Jei švýsc tai švýsc, - keldamas sciklùkų pasakė lyg sau, lyg Aldonei an zlascies.
                 - Rokùci, neužmik prieg stalo – aisim šiųnakc paparcýnan žýdzincio kvietko jieškóc, - dribc – užtailiojo kitù ailiu an tós paciós zlascies ir Aldonė.
                 O Rokucis sėdzi susríetis, abiem rankom susėmis už pilvo,  ba jo skilvys urzgia kap šuva, katram ródzia kaulų, ale neduoda.  Per vidurį stalo stovi blėka su uspýrgytu būlbini bandù,  dzidelė  pajylga torielka pritrupýta  mėsós ir sū́dzytų lašinių su raumeniu, ale kad nezgrėbna  tep toli sýkcioc, jei niekas nesiūlina.  Cik rózų Petras pasiū́lino, tai tadù Rokucis acignybė duonos gurulukų, o dar  jau  tep nógis ko scipriau.  Palauks, kap  atais in jį sciklùkas, tadù bùs zgrėbniau sýkterc in tų torielkų – gal kap nór acivožis. Gerai Alpónsu: tas sėdzi prieg Petro ir mala dancimi kap su šiečkarniu, o  priešėg jo, kap omisniu – Aldónė sėdzi...Ovaštai čėso prajo, kadù jis jų tep iš arci matė.  Kadù tai seniai visi baijno, kad jy buvo gražiausia kaimo merga. Visi baijno ir jis tep mislino kap visi. Ir łėkė iš paskiau Aldónės kap juokdario pirštu pamónytas, koľ atsitrenkė in Galinio Petro placių krūcinį.
                  Per ýlgas smūrglýs Rokai po tavo nosiu žiba, - pū́kšč, pū́kšč, pū́kšč jam Galinukas su broliu Albertu kūmščiais per nosį, per jaknas, ir an pagynos dar paščiókan dadėjo.
                 O po nedėlios pats Petras nusvedė Rokų miestelio „duchovkėn“ (tep vieciniai vadzino  prirūkytų alinį) ir ty jo atsiprašė.
                 - Dovanók, Rokai. Nekaltas tu.- šnekėjo siūlbsciodamas alų.
Išklausė tadu Rokas Petro šnekos, kad tas ne tepsau spacerauna, ale ščyrai draugaunas su Alduti, cik tuom čėsù buvo susnekanciny. Tai jy  an zlascies, pakýrkydama Petrų, paci pradėjo Rokùcį kibýc ir kap rozas per šventų Jonų visiem girdzinc iš vakarėlio paprašė palydėc.
                 - Pavidna buvo žinoc ir tau, kad su juoj draugaunamės, ale Aldutė net pasbažino atsiklaupus ir sakė, kad nežnójai, tai už tai tavi ir kibino. Sakiau gi: man an zlascies, o in tavi - cik špósydama tep.
                 Rokas geriau žino, kaltas jis ar ne.  Dar ir kap kaltas! Žinojo jis viskų, nedzidelis cia sakretas vienan kaimi gyvenanc, bet tadu Aldónė kap varažbítnykė kokia, tep jį visų apdegino savo rudų akių kibirkštùkėm, kad łėkė jo neapramýtom gýslom neišbajici žodziai iš gražaus spalvoto sapno su visu sýlu kap pavasarį iš kriantų išiajus upė, ir tuom čės jam ródės, kad jau rýdzienos nígdi nebùs. Kaltas, ba žinojo, kad toj šventa Jonų nakcis suodziais užpaišė  jo laukiancios Raudzių Monciùtės šašėlį,  katro jis nemokės numazgóc.
                 - Nù, Rokai, ko marùdzini – ùsveikytas gi,- girdzi kap per sienų Alponso balsų  ir po nosiu vėl mato pýlnų sciklùkų.
                 - Būk sveika, - lýnkterėjo priešais savy, nei nedabterdamas in Aldonį Rokas ir usivertė sciklùkų. Išgėris, palùg paprocio turėjo inpýlc Aldonei, ale ranka tokia sunki pasdarė, lyg būt pýlna  ákmenio...
 
                                                                IV dalis     
                Tun-tun-tun! – girdzi Rokas kap kála su kukiù nakcies cykumon. Pavidnė́c Galinio Petras perrišdžinė́ja arklį kiton vieton.   Dzvi nedė́lias saułė dziovino žemį tai an kalnė́lių žołė net suskrudus. Tun-tun-tun! – musė́c  nepatrópina in čirštesnį žołį ale cik añ ìšėdų. Tai gi gałė́t nuvesc iñ pašlaĩtį, prieg Varė́nės, ba ty šlapiau ir ganiavos nor pats ė́sk. Arklukas tai negaspadarnas, nedapìlniavotas. Tun-tun-tun! – Jau visai prieg paciós ausies tū̃ncina.  Kas cia dartės jýr, - keltū̃s Rokas padabóc ale gi kojos visai nedùžos ir  nèsremia padais iñ žemį. Kiek pajènčydamas ver̃cias an šono ir bìskį acýlsi. Jis pats sau tokìs sunkus kap Žvirgelėnų akmuo,  bū́k tai su žemi bū́t suslýdis nug ýlgo gułėjimo. O dūšia tai pòbne bus kur išłėkus nerasdama už ko užsikabyc... Ale jei jis su savo dūšiù aciabnáj tai kiba pamirìs?  Poválio  kelia gálvų: ne, dar gyvas...ba ar gi tój tep sopėt?  Tun-tun-tun... an págynos dasmíslia: jo galvoj cia tep tū̃ncina. Rokas oraũniai sukdamas galvų atsigrįžia: išsikėtrójį keturios drūtos kojos lìscinas in jį.   Sùjima strokas:
                 - Alpooonsai...- mėgino šaũkcis pámačies, ale jo balsų uvė́riai pasistvė́rė cik nakcies cykumà. Dzieve, kokìs dar cia ledókas lamòšinas in jį? Gerai insikušlinis nustaikė ir stvėrė už vienos „ledòko“ kojos. Koja nesrešino ir jis pristraukė prieg jos arciau.  Ale kadu aplink jų suspynė jo pirštai grótom, daspótrino, kad cia ciktai Galinio Petro stalas  nutápiotom staliūgėm. Tai, kad tu bálon sudegtá i, kad tu! Raikia siekcis viršun, kóneč raikia. Panevaliù, ale povalùko povalùko pasiłsėdamas, acistoj. An stalo kap jo skilvio tuščímas: jokio ėdzio, cik mėnasiuotas alibnùkės šakų pincinio šešėlis. Vakarykščės dzienos pómecies stángos trūkinėdamos tailiójos blikšvais vaizdais, šmigiriávo kreivom burnom ale tep ir neišsitailiój lig págynai. Rokas nuspūrtė kap sulytas šuva ir grebodamas rankom nakcies gìlumų  žýngterėj vienų žýngsnį, kitų, trecių.
Kojos apsiprato su žemi, o akys kabinos in šviesos ruožukus, kutriej dabnai lukščinos trumpos nakcies pirštuosna. Aic, graiciau aic iš Galinio pastałės, kur tep jo dūšiai neliuosa. Ale tuom čės, per nakc laistis baltų šviesų, jėmė ir iščirpo  mėnulis. Rokas atsidaužė in rūko sienų. Vėľ kap šlapiu maišu an akių. Tas maišas jam jau seniai. Dar nug tadu, kap jo tėvas jam pričinávo: „Kóžnas akvácina būc dzideliu, ale raikia ovaštai paciam siekcis. Būk kad ir mažu, sūnau, ale nebūk visai niekuom.“ O sūnus misno, kad jis tai kap visi, gi cik tėvo svietas  kitokis. Ba tas kap cik žemį atgávė, tai per dzienų̃ dzienas dernas drąskė. Rokas juokciojo: „Kiba ty kur dziedulis aukso puodų inkasė, kad tep drąskais?“. Padrąskė padrąskė ir numirė. Liko jis cik su momu. O toj ir pradėj: „Áik, bū̃želi, dar tu vagon vietoj tėvulio“.  „Kìba aš durnas būtau, kad nuogom rankom drąskytaus?“- pasrešino Rokas ir šmaukšč – tėvo arklį Kaštõnų pardávis, išvažiavo miestan. O jaũ ty suodzinų miesto dūmų valkcim  užsitraukė visas jo svietas, kutriam jis negyveno, o cik zulinos aplink kampus užtaikydamas an pacio aštriausio, kutrìs brū̃kšč per dū̃šių ir ronà atsidárius. Apkoliečytas vietas raikė gydzyc. Nesuscìko varažbìtnykės su čiū̃do mósciu, tai liko cik spirituotas skyscìmas, kutrìs iš rózo máčino, ale paskum savo dū̃šios zerkolan nemožnėj nei glesterc – pats savy gū̃dzinos. Gerai dar, kad móma daspintavojus per žmones jį susjieškój. Pakėłė miegcincį nug svecimų skadų ir parsivežė namo kap kokį telukų. Ūūuuu..,gi tykadu tai łėkė miestan veršiu baubdamas...
                   Škada tėvo arklio Kaštõno. Geras buvo. Kap žmogus. Kų ty – geresnis. Būdavac žiūro tokiom razumnom akim ir možnėj jam viskų pabajic: klaũsė nèt ausìs karpýdamas. Kap kadu: krizi-krizi-krizi lyg juokciot iš báikos, o kitų róz dzidełi savo galvu mosc mosc in pecį pasmielydamas. Cik latravoto žmogaus nigdi neklaũsė, ba tėvas tai šnapso nei in būrnų,  šnekėj retai ir cik tai, kas kóneč raikė. O kóneč raikė arkliui kasdzien išbajic: „Ir kų aš be tavy darytau, Kaštõnai?“
                    Ale kap jam išsitráukc tų pášinų iš páširdzio, kutrìs jau giliai iniájis...Tai tas Kaštono in jį žiūrėjimas, kadu kupčius savo rankosna jau laikė apinasrį. Rokas neišturėjis to žvylgsnio nusisuko glemučiodamas litus kišániuj ir pats zóvadu, kap arklys, laukais nułėkė.
Kožnañ takucin pavidnà  būc pradzià, cik Rokas vis jos netrópino.  Ródzytūs rankų ir kojų pirštai acicirpį, gałėt aic ir aic, ale kad iki tos pradzios labai toli jei nežnai kur jy jyr...Tai ty zdesc*, tai šy zdesc* – ir vėľ an to pacio daikto*  insisprèčinis savon karnón. O tój gi jau indziūvus – nelangva jų dartės prapłėšč. Kap kadu Rokas kyšč!- galvų iš jos, ale  misłės atpraty nug liuosybės nesusriša in vienų mazgų galvon tai ir vėľ jį atgaľ susgrūžina. “Płėšk karnų kol jauna“- tep baijna žmonių razumas. Ba gi kóžnas turi savo žievį, kutriój liuosai auga ir neužkarnėja. Tai kóľ gi jis, Rokas, vis apsisapnavis ir niekap negali išsibudzyc? Gaľ tóľ, kad ir sapnai turi pómecį. Cik per juos jis dar norėt pačiūpoc ty kas ne kasdzieniškai šventa. Ir nor rūkas  kap prajusių dzienų žėlabas vis naravinas jį užblūdzyc, gi akys jau prasižiūro in savi. Nu tai kas, kad viksvų stangutės ainanc dar pancioja kojas, ale jo stróko paukščiai lapterėjy baltais sparnais jau dzilo priešrycin. Áik, Rokai, áik – lyg stumia kas jį drūciai už pecių sujėmis.  Žołė rasota, vė́jas kvẽpia pušełi, an smylgų ūdaunas tėvo prakaitu paliūdzyta kepurė. Lyg in paviršį išlaista sumliájnia...Gi šiciek čėso praj, o jis dar vis neacivóžina. Aik, Rokai, áik.
                 Ciesiai akysna – Blū́dziaraiscio siena su pasliuosavusiom iš rūko čirštumós budinkų linijom ir čirštas būlbienojų žalumas. Pavidna tuoj žydėc...O terpu jų tai Jy – Monciutė stovi... Dzieve, tój paci kvietkuota skepatukė, tas pats skūrinis baltas dziržukas, ir toj paci ailukė an butelkavo dugno baltom gėłukėm, kutri kavojo pieskósna insmeigtų medzinį kójų... Laukia, jó vis dar laukia.  Rokas taukšč!- delnu sau per kaktų: durnius, ot durnius! Tai gi Rasų nakcis - buvo sustárį, ale jis, škádnykas, nułėkė paskui Aldónį.  Nesmielniai slinko jis dar būlbų vagu, iš rózo kap šernas, vis atsisukdamas, pasklausydamas, ale paskum nusláido an klupscių ir giliu kap dangus akių žvylgsniu,  spaviedójos. Kad ir apibarstė jį „Monciutės“ rankos šaltais šešėlių bukieto lapais, ale  Rokas jau pyldės šilimos sunkumu, aũsys girdėjo  linksmai žvéngiancį  Kaštõno balsų ir balto angelo dū́savimų ciẽsiai žandañ.
 
Paaiškinimai:
 
Ł, ł – tariama kietai
Ľ ľ – tariama minkštai            
Kai kuriose vietovėse pietų aukštaičiai  kietina priebalsį C, todėl dėl aiškumo
minkštai tariamą priebalsį (kai kuriuose žodžiuose) C c pažymėjau virš raidės lankeliu -  ̑  (Ĉ  ĉ )
an daikto* - vietoje

tai ty zdecs* tai šy zdesc* - tai šen tai ten     
an to pacio daikto*  - toje pačioje vietoje