vakarui

vakaras tirpsta
laša avietėm į patalą
vaiko alsavimu
širdin įsirangęs
kaklo duobutėje
miega

mano vienintelis
šiltas ir paprastas
zylės sparnu užsiklojęs
karvelio akim
užsimerkęs
ištisą naktį sapnuojasi

lėtas kaip upės vingiai
žalias
kaip smilgos žiedas
rudenį stebuklingą
bučiniu lūpose
gieda

ištiesia saują pilną
miglos
lyg šilkų brangiausių
Aš juos suverpsiu į vilną
tavo sapnus apausiu

basos rytojaus maldos
supasi gelstančiuos lapuos
tyliai širdin įsirangęs
Laikas gesina lempas...
anamcara