Užrakinsiu žingsnius į sutemusią priešpilnio tylą,
Kai akių atmintis nebekrūpčios, tik sergančios upės
Bus nutildžiusios srovę, krantų gilios raukšlės pražilusios
Merdės rudenio trauklapiuos, niekam jau tai neberūpi,

Nebereikia dangaus, aštrūs akmenys degina kraują,
Ir į panages smingantis laikas jau niekaip nebesidalija,
Ne man ir ne tau, tai likimas per skaudžiai juokauja,
Kaulėjančiais pirštais užgaudamas tai, kas negyja,

Nutraukdamas sapną, bemiegė tamsa greitai plinta,
Ir peršąla nuogos minutės, nujausdamos — skauda,
Aš vėl mintinai į save skiemenuoju kaip neatpažintą
Laukėjantį žvėrį, kurio tik šešėlį sugautum

Ir kristum į tamsą, ten niekas daugiau negyvena,
Tik nerimo dulkės, paslėpusios kelio punktyrus,
Numiręs ruduo plaukia upių arterijom, jau nebe mano
Pasaulis, kurio niekada nebuvau dar patyrus.