Manau, nebūtų blogiau, jeigu šiuos užrašus pradėčiau rodydamas į 1939 m. sausio mėn. 29 d. Tai metai, mėnuo ir diena, kuomet ten, Dzūkijoje, jos šilinių krašte, gimiau. Buvo sekmadienis. Krikštytas irgi ten,  Kabelių Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos bažnyčioje. Tai padarė klebonas Čaglys, anot kraštiečių, „cikras lietuvis“, o pasak Google informacijų, už tai „Lenkijos valdžios persekiotas ir baustas“.  Tačiau dėl „cikro lietuvio“ gerokai paabejoju. Jeigu „cikras“, kaip galėjo pakrikštyti Františeku? Tai nesutelpa į „cikro lietuvio“ kategoriją. Juolab kad ir mano tėvas tuomet po pasaulį žvalgėsi iš Gardino ir Vilniaus kalėjimų, bet yra kaip yra. Dar ir šiandien prisimenu motiną, dažniau šaukiančią  Pranuciu, o tėtį — Pranciškumi. Tačiau  visiems aplinkiniams buvau tik Pranas, Pranas, Pranas... Ir pats  sau taip pat — Pranas Karlonas, sūnus Stefanijos ir Vinco. Tačiau  pamastymų, kodėl taip, atsirasdavo visais laikais. Kažkada, prieš keletą metų rašiau:

Ramu. Tylu. 
Todėl manau,
kad galim pakalbėti — 
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako,
kur gimiau,
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri, balti
kaip dzūkų kopų smėlis:
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys,
ir net visi raistai Čepkelių.

Nuo čia lig Gardino
kaip lig kalėjimo — netoli.
Ir ten sūnaus gimtadienį sutiko tėvas.
Dabar, kuomet pasikalbu su savimi, 
tai guli prieš mane kaip skrynioje 
eilutės laikraščių nereikalingos. 
Bet ačiū joms. 
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų esu,
labiau tikiu,
kad praeitis — ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu ir eilutes, 
atėjusias man į akis prabilti,
kodėl neleista Vincui buvo
tą sausio rytą pamatyti
gimusio sūnaus.

Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo:
Pavardė, vardas?
— Karlonas Vincas.
Sprendimas?
—12 metų.

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo — netoli.
Kur kas toliau lig vardo — Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunant tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Františeku,
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, bet, deja,
mano varde ir 
Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau:
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti 
ar mylėti.
            2006-08-28

   Kad rašau peršokęs per 75, ši aplinkybė man įsidėmėtina. Suvokiu, žinoma, kad ne vienam pasirodys: ak, kaip kvaila taip daryti! Jeigu per visą savo gyvenimą nepavalgei, tai ir  neprigramdysi.
   Suprantu ir aš, kad taip kvaila. Atsiliepdamas galiu irgi pritarti posakiu, kad šaukštai po  pietų, kad visuomet yra taip, kaip tuomet yra. Tačiau man nelabai  suprantama, kodėl turėdamas galimybę pastriksėti kad ir ant vienos kojos, to nedarau. Ir kodėl toks nuolankus susitaikstymas priimti išnokintą obuolį, net nepasidomėjus, kaip atsitikę taip, kad jis toks. Juk reikia nemažai laiko, kad toks  jis išnoktų.
   Buvo gražus birželio dar vis ilgėjančios dienos pavakarys, kai sunkiai gebėdamas pavilkti dešinę koją, gulinėjau bjauriai nusiteikęs sodo namelio „palėpės departamente“ ir mąsčiau apie tai, ką veikčiau, jeigu koją prisieitų amputuoti. Netikėjau, kad taip atsitiks, bet vis dėlto... o jeigu? Ir  daktaras apie gangreną, matyt, pakalbėjo ne todėl, kad  jam reikėję mane pabauginti. 
   — Ak, klausi, ką veikčiau?— suklūstu savyje, o po valandžiukės ant popiergalio parašiau:

Kai girtas būni —  
ir eilėraštis girtas. 
Daug  kraujo praliejau ant sodo gėlių, 
tačiau nė viena taip  gražiai nežydėjo, 
kaip kaktą praskėlęs akmuo.

    — Tai va  ką daryčiau. Turbūt  meluočiau, kaip dabar.
  Ir nebuvo sunku, neatrodė nedora perrašyti šį penkiaeilį į kompiuterį ir pasiųsti į „Rašyk“ svetainę. O iš ten išgirdau:
   — Och, kokia stipri mintelė.
   — Superinis.
   — Čia tai gerai.
   — Stipru. 
   — Nuo šio teksto kaip gerai gavus į galvą pasidarė saldu. „Ačiū“, — perskaičiusi atsiliepė  svetainės publika ir atsitiko taip, kad kūrinys buvo priimtas į savaitės geriausių septintuką. Tačiau ir  dabar nesuvokiu, kodėl kūrinėlis nutolo nuo tikrovės. Taip, kraujo būta nemažai, tačiau ne  kaktai su akmeniu susidaužius, o man nukritus nuo kopėčių ant geležinių strypų tvoros, kai pasikoriau ant jos kaip šašlykas. Beje, nemenkas, sveriantis per 100 kilogramų. Atėjus į mūzą kažkokia dvasia neleido papasakoti būtent  apie taip atsiradusiu krauju palaistytas gėles.
   — Ogi ne pirmas kartas, a?
   — Ar sakau, kad pirmas? Nesakau, — vėl kalbuosi su savimi ir atsidūstu kaip surūdijęs  garvežys. 

Nepyk, motinėle,  
auginusį mažą, 
guzus tartum bulves nešu vis sunkiau; 
neįtelpu jau į gražesnį peizažą 
nei ant  žemės po kojomis savo, 
nei mažytėj skiautelėj dangaus. 
Bet daktaras sako, esą, nemanąs, 
kad velnias saviškį apleistų.

Gyvenimas mano
ne kartą per nagą
palieka dar būti šiapus.
Į peizažą  gražesnį, žinau, neateisiu,
jeigu velniui parūpusi mano lemtis.
Tačiau  iš Savęsp iškrapštyti
nesileisiu ir jam.
Žegnosiu bažnyčia Žmogaus,
į angelus kviesiu pargrįžti

  — Ir vėl Savęsp? Baik cirkus krėsti. „Užmiršk ją ir tesiilsi ramybėje“, — priekaištingai tariu pats sau, nes išties sarmata net prisiminti, kaip neretai bandžiau įsikibti į ją, tačiau netrukus pasijausdavau išdvoktas kaip pirdalas. Esą, suprask, ir ten, ir Savęsp karalystėje iš bezdalų virvių neveja. Tačiau nepabandyti dar kartą irgi negaliu. Vėl  rodau į save, vėl įtikinėju:   
   — Jau po 75. Savas gyvenimas, anot  varno Goliaus, užrakintas, iškranktas ir reikia  manyti, kad kažkiek leista pagyventi už kažką kitą. Tikiuosi, kad šis kartas  nemeluos ir Savęspi pravers kaip niekuomet iki šiol. Kad ir šūktelėti: aš čia! Esu! O štai ir keli paveiksliukai. Atsirado pomėgis fotografuoti ir net fotografuotis.