Kai judesys užmigdo tylą
maištaujančiom audros natom,
gyvenimo džiaugsmai sužydi
lyg deimantai — visom varsom.
Iš praeities tiltu minčių
į saulę lėksim pasiklydę —
žaibais grūmojančias erdves
mes perskrosim skausmingai gimę,
o neapsakomas kančias
godos giliam danguj delčia,
pašvaistę šiaurės verš ledinis laiko skydas...