U kaip nurėče

Nurėče kartės akmen atsibust un tava kele,
ka tiok aplionk apėjės atsigriažtom — aš da čė.
Nurėče smarkės vėjės lėkt vėl ąžulu viršūnėm,
a sodos vyšėn saldž vėl suptis unt liaunu šaku.

Nurėče vytor piolk virvent viorš tava šviontos žemės,
pavasars ka sugrįžt į nams, į šėrdė kaip tados.
Nurėče gal spindėt gaivinunčės rasos lašelės,
a dūgzt ratuot bitial tiarp besimainunčiu spalvu.

Gal ilga vakara ugniala kaitėr da pabūče,
kadom pu darbu to pavargės vėlė grižt namo.
Gal da aglal žaliuos miškuos galėč rymot aš,
u gal tiarp begalinės jūros dūžtunčiom bangom.

U kaip nurėče sniegian balt nutūpt un tava skruosta,
ka jon ištiorptu mūsų laimės ašarom šiltom.
Geriausė būkėm viens kitam į laivs, i laukionc uostė,
da būkėm rašumom i skaitumom par amžs knygom.
Laima-L@