Ar galiu padėti – nors kuo sau?..
Atsakymo nežinau –
todėl vis klausiu ir klausiu savęs:
kokiam „išskirtiniam“
luomui šioj žemėj dar priklausau –
ir kur kelio baigtis
pasiklydusioms jame mintims?
Nori ieškoti jų?
Deja, prasmė nuklydo dar toliau,
už horizonto su saule –
jos tolimus atspindžius tematau,
įsikibusi laiko apgaulės.
Viskas paskendę tamsoj nykioj ir
žvaigždžių  takai aptemę,
jau nebenardai kasdienėj būtyj –
tik mini mieląją žemę.
Vasara atsisveikina švelniu šypsniu,
gaivia atgijusia žaluma,
bet tu nebegali atsakyti tuo pačiu –
sieloje rudeninė balzgana...