Deja, rašau tik vėjui,
tik rudeniui, tik lietui, tik strazdams,
nepyk, nors pas tave skubėjau,
laiškai ne tau vienam.

Tik rudeniui atvėriau širdį,
strazdams aš įdaviau maldas,
lietus, audrom, perkūnijom nugirdęs,
į tolius nunešė manas godas.

Tik viesulai, tik vėtros supo,
tik nešė burės debesų,
tiktai nebylios mano lūpos
šnabždėjo, kad tik tau vienam esu.

Nieks negirdėjo, nieks nematė,
kaip plyšo sopuliuos širdis,
kaip merkėsi žvaigždynai platūs,
kaip dūsavo gili naktis.