Ilgai naktis tęsės, ilgai —
Dešimtmečių penketą truko,
Kol pro Keną taip sunkiai, slaptai
Ešelonu į Rytus paspruko.
 
Neeilinė brėško diena —
Pirmokėliai mokyklon skubėjo,
Kilus saulė, rodės, ir ta
Skaistesne būt Tėvynei žadėjo.
 
Gėlės rankose švietė viltim —
Sužydės vėl gimtinė laisva.
Laisvės nieks jau daugiau neatims,
Ne rusenti, jai degti liepsna.
 
..........................................
Metai bėgo, pirmokėliai užaugo,
Ąžuolais sužaliavo jauni.
Vieni Lietuvai dirba, ją saugo,
Kiti paukščiais išskrido toli.
 
Tik treti jau garsiau vis pasako —
Ir dabar tėviškėlėj sunku,
Palikau kaip žolelė ant tako,
Nors svajojau išaugti medžiu.
 
Apsipratom, kaip kas ir pamiršta,
Kad Laisvė nėra dovana,
Tarsi žiedas apleistas palinksta,
Iš širdies žmogaus išrauta.
 
Bus rugsėjo pirmoji, vėl šventė,
Vėl vaikai neš mokyklon gėles,
Nepamirškim — čia galim gyventi,
Kolei Laisvę išsaugosim mes.