Ir vėl į rudenį nūnai įbrisiu,
kedensiu atmintį mintim,
ir būsi man viena, nors liksim trise — 
aš, tu ir dar lietus, kur smelkiasi gilyn

iki sapnų, iki paikų klejonių,
iki tamsios kaip naktys nežinios,
iki tavęs, tvariausios iš svajonių,
iki baltos kaip angelas, juodos kaip demonas godos.

Ar verta skint nuo skliauto liūdną žvaigždę
ir ją vienam tik vėjui dovanot,
kai rytas mano sapno angelą nubaidęs
palieka laimę vienišą lietuj klajot?