Paskendot smulkmenose, popieriaus upely
Ir darot viską, rodos, dėl kitų,
Vaidinate išmanančius – didžiulius,
O gera būti paprastu dydžiu.

Nemokat džiaugtis pievose drugeliais,
Tik žemuogėm matuojate plotus,
O sąžinė – gudri, trapi panelė –
Per prievartą jau parenka žodžius.

Ir einate ratu, daiktais aplipę,
Tokie standartiškai beviltiškai pilki.
Vis bijote sustoti vieną sykį
Ir būt iš šito rato išmesti.

Paskendę neišbrendamam upely,
Lėta srove į krantą nešami –
Prieš srovę plaukt sunku, bet visgi galit
Nors pabandyti likt nesuprasti.