Lietus

Visai visai neseniai baigė lyti, todėl ji buvo šlapia. Ir galiu pasakyti kodėl. Nes prieš tai jai patiko stovėti pakėlus galvą į viršų ir jausti, kaip jos veidą bei pečius glostė vėsus, gaivus lietus... O užuosti gaivą ji itin mėgo. Ją lietus ramino. Ramino jos mintis, kūną ir spurdančią širdį... Ir atrodė pasakiškai svajinga: lietaus lašai šukavo jos ilgas blakstienas, kuteno riestą nosytę ir mažas, bet rusvas lūpas. Vėjas vis plazdeno jos baltą suknelę, o nuo lietaus jos ugniniai plaukai prigeso ir virto tamsiai raudoni. Taip iš lėto ji tapo šlapia... Ir žinoma, ji buvo basa. Nes tik basa ji galėdavo pajusti žemės ryšį. Ryšį, kuris bylojo praeitį, dabartį ir ateitį. Jai patikdavo jausti žemės vėsą pėdomis ir kojų pirštais. Taip ji jausdavosi artima ir reikalinga...
Grįžtant prie lietaus, jai buvo be galo, be galo gera, nes kažkas ją nuoširdžiai glostė, rūpinosi ir norėjo, kad jos siela nurimtų... Ji mintyse girdėjo, kaip kažkas pirštais vaikščiojo pianino klavišais, kurie skambėjo darniai ir lietaus ritmu. Ir tai buvo pati mėgiamiausia jos melodija. Melodija, kurią ji dažnai girdėdavo nuo pat kūdikystės. Deja, dabar ji sukniubus ant kelio, o lietus liko sudužusi praeitis... Ji buvo apsupta žalių plačialapių medžių, nuo kurių dar krito stambūs lietaus likučiai. Saulė vis žaismingai švietė tarp medžių šakų, vis kvietė ją žaisti, bet ji ir vėl buvo kupina savo minčių. Apmąstymų, kuriuose buvo daug klaustukų ir nesudėtų taškų. Ir kuo daugiau ji mąstė, tuo giliau „brido į gilų vandenį"... O iš jo išbristi jai buvo sunku, nes nenorėjo...   
Orinta