Suknelė smerčiai paruošta
kybo lango pavėsyje
laukia
šalia svarstyklės
ant žemės
rytais ateina
vyras pasisverti
remiasi į suknelę
žiūri į žemę
ar labai nesustorėjo
o gal svoris
nuo praėjusių Velykų
kaskart vis krinta
krinta krinta
stovi suknelė lange
ryte ant jos
gula ryto šešėlis
vakare
saulė pakalbina
apšviečia
kartu su moters veidu
žiurinčiu pro lango rėmus
į rūkančius kaimynus
burbenančiu apie oro taršą
tyliai skaitančiu
užrašus
nuo cigarečių pakelių
liūdna suknelė prie lango
be darbo be veiklos
kitos seniai ištekėjo
išėjo
į žmones
net į užsienius
išvažiavo
susilaukė natūralios smerties
atgimė
skudurais pašluostėmis
feirio tarnukėmis
lašų kekšelėmis
žiūri suknelė pro langą
paukščiai vis gieda laksto
nesvarbu metų laikas
moterys išveda anūkus,
šuniukus
pasivaikščioti
susėda ant suoliukų
krapštosi
dėlioja savo ir kitų
gyvenimus
bet kaip
bet kokia tvarka
renkasi suknelė per langą
tinkamą kūną
svajoja
kaip priglus iškils –
jeigu bus kam kilti
bet pakyla vėjas
atplėšia nuo žemės
lapus, šuniukus ir moteris
namo
prieina baltai apsirengusi
moteris
nuvalo dulkes
paglosto kaklą
rankoves išlygina
dirsteli pro langą
vėjas savo darbą
padaręs jau
tuščia
– laikas miegot
kaimynas nerūko
saulė už dūmtraukio
paslėpė veidą