Apgink mane nuo šmėklų praeities,
Nuo dabarties troškaus beviltiškumo.
Ne buvimu, kurį galiu paliest — 
Jame taip pat klaustukų aibė tūno,
Ta esatim, kurią aš sapnavau — 
Dvi sielos krykštauja be baimės Rojaus soduos,
Kur nebereikia nuodėmių skalaut,
Kur plūsta mintys be tulžies, be nuodo.
Pabūk, nedink, svaja ideali,
Jeigu tau žodžiai ir drugiai paklūsta.
Klajoja mintys mano taip toli
Ir vėl sugrįžta it šuva prie būsto.
Jaukink, tai paprasta — 
Tu klausi: „Kuo vardu?..“
Ar sugalvoji, suteiki man vardą,
O aš suvokiu, kaip būty gilu,
Tačiau esi ir man kapstytis verta
Link beužtemstančių būtovės slėpinių,
Aistros esmės, link gyvuonies jautrumo.

Žolėj rūdija paberta vinių.
Ar gali būt, kad karstui skirtos buvo?