Šitie rudenys.
tu manęs neprisimeni šokant...
nematei tomis dienomis
kai klajojau su Viešpačiu

kai sunkiais ežerais
atlinguodavau girdyt artojų
kai vaivorykščių tiltais 
dangaus atsikąsti ateidavau...

peršulys.
lyg ištroškus
lūpom semiuosi muzikos
gydo žodžiai mane
ir skausmai pamažu
surandėja

tarp visų nebūčių
aš renkuosi tave

tarp visos praeities
tiktai mudviejų nesigailėjau...

taip giliai į akis
įsismelkia daina
net krūtinėj jaučiu
solo partiją

pjausto
plieno stygom
į vakar 
Ir šiandien
mane

kol nuo vėjo kalbėjimo
siela nurausta

atmintis sugrąžina į šokį mane
į kelionę kuri niekada nepabosta...

kelias mano namai...
ten jausmams ne vieta...

tu išlydi mane

aš artėdama
tolstu