Kas tai yra atsiminimai? Štai tokie, išguldyti popieriuje (ekrane)? Atlapaširdiškas pasipasakojimas, stebinantis skaitančius savo naivumu, drąsa kalbėti apie tai, apie ką gal nederėtų, pasidalinimas su žmonėmis ilgainiui nebepakeliama tampančia našta, išpažintis? Ar literatūrinis kūrinys, kuriame nereikia ieškoti teisybės net jei visi paminėti vardai, įvykiai būtų tikri? Kad ir keista, net kruopščiausiai parašyti atsiminimai nėra gryna tiesa, tai tik paralelinis gyvenimas, iškraipytas tikrojo gyvenimo atspindys mūsų sąmonėje, kuris kiekvieno gali būti kitoks. O kur dar laiko perkeičiami suvokimai, vertinimai, senstant vis dažniau atminties krečiami pokštai? Iš tiesos nekas ir belieka. Todėl, jei kas tartųsi mano atsiminimuose atpažinęs save ar mėgintų apkaltinti sakant netiesą, man beliktų paklausti:
– Vagie, kepurė dega?

Iš tiesų mano pasakojime visi veikėjai turi prototipus, bet nėra tapatūs, visi įvykiai man yra tikri, bet nebūtinai buvę tada, kai aušo saulėtas, rasotas rytas ar kai visą naktį snigo, kaip man atrodo dabar. Bet juk galėjo būti taip? Juk skaitydami patikėjot? Todėl aš, jei kokios, neišsiginsiu savo gyvenimo, net tokio, netikro.

Iš visų literatūrinių žanrų, manau, sunkiausia yra rašyti būtent atsiminimus. Jei bet kuriam kitam kūriny rašytojas turi visišką laisvę, gali siužetą, personažus sukurti kokius tik panorėjęs ir niekas negalės tyčiotis nei iš jų, nes gi jie netikri, tik fantazijos vaisius, nei iš autoriaus – jis bet kada gali atsiriboti, tai atsiminimų autorius yra įkalintas savo gyvenime ir, kad ir kaip nepatiktų sau ir turėtų rimtą pagrindą manyti, kad nepatiks ir skaitytojui, nors atrodytų gėdingai kvailas, neteisus, jis bejėgis ką nors pakeisti, nes tai buvo. Tik ar tikrai buvo taip? Kad ir kokie neįtikimi, absurdiški gali pasirodyti siužeto vingiai, autorius nekaltas, nes ne jis juos sukūrė, visa tai buvo – gyvenimas yra genialiausias, nepranokstamas siužetų kūrėjas ir autorius nieko negali išsiginti, pagražinti, pakeisti, nes yra bejėgis pakeisti  praeitį ir savo suvokimą. Tiesa, gali kai ką nutylėti, bet tai būtų negarbinga, nes reikštų nepasitikėjimą skaitytoju – juk visa, kas buvo, kas nutiko žmogui, yra žmogiška, o visa, kas žmogiška, kitas žmogus gali suprasti.

Perskaitėt ir neradot atsakymo – tai kam gi jie reikalingi, mūsų gyvenimai? Ir aš ilgai nesupratau, nors apie tai mąsčiau rašydama ir dar ilgai po to, kol pamėginau įsivaizduoti – o ką gi pasakytų Viktutė? – ir plačiai nusišypsojau. Neabejoju, ji tikriausiai kurį laiką patylėtų, pamąstytų, paskui šyptelėtų ir, nutaisiusi gudrią miną, į klausimą atsakytų klausimu – o ką mes, senos matronos ir garbūs senoliai, užsilikę iš žilos praeities, iš to meto, kai didžiosios dalies jūsų nebuvo pasauly, kai dar nežinojot, kuris kuriai motinai teksit, mes, daugelis nė nemokyti rašto, bet mokyti gyvenimo, jau nudirbę visus savo darbus, išgyvenę visas savo kartos negandas, suvokę visą išmintį, kokią pajėgus suvokti žmogus, mes, tikrieji istorijos metraštininkai, veiktume susiėję, susėdę ant suolelio panamėj ar po kiemo obelim ar pirkioj ilgais rudens, žiemos vakarais, jei negalėtume pabūti prokurorais, advokatais, teisėjais?  Tam ir reikalingi žmonių gyvenimai ir tiek tėra jų prasmės, kiek mes jos atrasim ir įrašysim į kiekvieno kiemo, gatvės, kiekvieno kaimo, miesto, kiekvienos šeimos, žmonių kartos, tautos istoriją – apie kai kuriuos išsamų traktatą, o kai kam teks tenkintis viena trumpa eilute, bet visus paženklinsim tuo pačiu žodžiu-antspaudu: buvo. Mūsų verdiktai galutiniai ir neskundžiami, bet neilgaamžiai, netrunka pasimiršti žmonių veidai, vardai, įvykiai, o ir patys žmonės, neišskiriant nė mūsų pačių, ilgainiui tampa statistiniais vienetais ir išnyksta istorijos šešėliuose. Vieni greičiau, kitų atmintis užsibūna kiek ilgėliau.
Štai, Viktute, parašiau tau, kaip ir buvau žadėjusi, savo keistą, liūdną istoriją apie jaunų dienų meilę, teisingiau – apie gyvenimą (tai tolygūs dalykai), kad ir mane jūs galėtumėt  nuteisti, kad ir mano gyvenimas įgautų prasmę.
Bet juk skyrybomis su manuoju niekas nesibaigė, ko gero, tik prasidėjo – man tuomet dar nebuvo nė trisdešimties, iki dabar dar buvo likę ilgi dešimtmečiai? Viktutė tik nusijuoktų – nereikia, nerašyk! Ką naujo ir įdomaus galėtum mums papasakoti dabar, kai jau metas tau pačiai sėsti greta mūsų ant senolių suolelio, jei visus tuos dešimtmečius buvai su mumis ir mes viską matėm? Jau seniai tolimesnis tavo gyvenimas mūsų išnarstytas po kaulelį, apkaltintas ir apgintas, nuteistas ir išteisintas, o nuosprendis įrašytas kaimo atminty.
Neprašau jį paskaityti – užtenka tavo, Viktute, šypsenos. Žinau, kad koks bebuvęs, jūsų nuosprendis nuoširdus ir vienintelis teisingas.