Sudiev, Vasarėle
Atskrisiu aš lyg vėjas
sudrumsti vakaro tylos,
ir senas klevas pakelės
margu lapu man pamojuos.
O tu išeisi neatsigręžus,
palikus gelstančius lapus,
numintą seną žolę
ir pajūrio išbraidžiotus krantus.
Aš pasakysiu Tau sudiev,
užleisk Tu man šią vietą.
Tu, Vasarėle, nuostabi
ir taip visų jau numylėta.