Kilpos

Ilgesio, nerimo rūpesčio kilpomis
Jei ir supančiosi sielą laisvūnę,
Stenkis jai džiugesio lašą įpilti,
Tavo glėby lai jinai neuždžiūva,
Lai ji, net gavusi pareigas vergės,
Jaučiasi tavo puikia karaliene.
Ji ir žavės, ir tarnaus, ir pasergės,
Kad nesijaustum apleistas ir vienas.
Pastangos, darbas? Be jų — anei žingsnio
Ir be žaismės, trupinių malonumo...
Gera ne laužt, o savaime kai linksta
Virpulį gaudyti tavojo kūno,
Kai nuo glamonių tylom aimanuoja,
Tarsi pasiekus palaimos viršūnę,
Nes nelaikai ją partrenkęs prie kojų
Tą — ypatingąją — sielą laisvūnę.
Garbini? Taip... Jai dėkingas? Be žodžių...
Kilpos — tai būsimos žydinčios šakos,
Tos, kurios erdvę ir laiką praskrodžia,
Tos, kurios žiedlapiais verkia ant kapo.
Nijolena