Altorių šešėly Liudas vaitoja: Dieve, tu mane nuvylei, 
todėl meilę iš tavęs atsiimu ir duodu ją panelei Vilei.                  
Dūžta jo rožiniai akiniai, nes laimingai vedę nevykėliai
perkelia nedoras mintis į barokinę erdvę tyliai.
 
Noriu nuodėmę utilizuoti, sako, kaip utėlę ar blakę,
kad aukščiausias protas laimintų mane nors nebyliai,
o suvytusios mergelės liautųsi liežuviais velnius plakę
ir kieme saulėgrąžų negliaudytų svetimšaliai kikiliai.
 
Ir patrynęs rankas ištrina iš matricos Dievo duotą mintį
iš visų jėgų paspaudęs nuodėmių atleidimo mygtuką,
bet šventikas geria brendį ir nenori liūdną Liudą ginti,
todėl išpažintis per pietus šiandien užtrunka truputuką.