Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.
                                                                                    Akselis Miuntė
 
Save? Vienintelę  – vienam? O visam likusiam pasauliui – nieko? Kiek kartų galima atiduoti save? Kas, jei pasirodo, kad manęs nereikia? Nebereikia? Išeinant – atsiimti? Ar galima laiminga santuoka be meilės? O be pagarbos? Kas yra santuoka? Sandėris gyvenimui drauge, prisilaikant suderėtų taisyklių?
Deja, nežinau ir šiandien.       
Mano taip gerai, iki smulkmenų, pažinoto žmogaus paveikslas po truputį grimzta į užmarštį – nebeatsimenu balso tembro, šypsenos, rankų prisilietimo. Kaip daug ko neatsimenu! Tarsi sąmoningai būčiau ištrynusi.
Manojo antroji žmona pasakiusi mamalei su papale, kad aš, kvailė, išmetusi savąjį į šiukšlyną, nežinodama, koks tai brangakmenis, o ji pakėlusi, nušluoščiusi dulkes, užgydžiusi žaizdas ir esanti laiminga.  Neilgam. Ir jiedu daug kartų skyrėsi ir taikėsi, vis niekaip nepasidalindami pačių užgyvento turto ir, ypač,  mamalės padovanotų pagalvių. Kai mudu skyrėmės, to rūpesčio nebuvo, neturėjom ką dalintis, tik stalo įrankių komplektą, gautą dovanų per vestuves: tau trys peiliai, šakutės, man trys peiliai, šakutės, tau trys šaukštai, šaukšteliai, man trys šaukštai, du šaukšteliai, nes vienas kažkur prašapo, o už viską, kas nutinka blogo, kalta aš. Vaiko dalies tose dalybose nėra, nepriklauso pagal įstatymą – dalinamas vien mudviejų gyvenimas.
Ilgiausiai mano atminty tveria vaizdas, kai jis laiko rankose naujagimę dukrytę, o aš stoviu šalia ir karštligiškai galvoju, atimti vaikui tėvą ar nutylėti, kad sužinojau apie jo neištikimybę. Ir dar – dukrytė jau didesnė, kažko įsiaikštijo, įsiverkė ir nebegali liautis. Aš skubu lyginti skalbinius ir į tą verksmą nekreipiu dėmesio, o tėvas neiškentęs paima mergaitę ant rankų, ši stipriai stipriai apsikabina jo galvą ir, dar kartą kitą gaiktelėjusi, įsikniaubia veideliu į kaklą ir nurimsta. Štai to tada į mane mesto priekaištingo manojo žvilgsnio negaliu pamiršti.
Naujas manojo paveikslas klostosi tarsi mozaika iš spalvotų paveiksliukų – iš atsitiktinių susitikimų, gandų, pasakojimų.
Štai linksma, geltona mozaikos šukelė. Vasara. Manasis su papale atvažiavo aplankyti dukros – naujais, ką tik nusipirktais „Žiguliais“, pasipūtęs, išdidus. Pasiima mane iš darbo, dulkėtu kaimo keleliu lekiam namo, pamoju dukrai, su vaikais žaidžiančiai kvadratą, kad pareitų vidun. Kol jos nėra, turtingas tėvas oficialiai teiraujasi, kur dingsta jo mokami alimentai, ar vaikas nors sotus? Atidaro šaldytuvą, įvertina jo turinį, atidengia katiliuką, iš jo tvoksteli nuostabus troškintos paukštienos kvapas. Manasis sunkiai nugurkia seiles. Aš juokiuosi, papalė taip pat. Primenu rūpestingam tėvui, kad ne jis moka alimentus mūsų vaikui, o valstybė, nes savo valia jis atsiuntė pingų tik vieną kartą, jei ne įstatymas, vaikas nieko  negautų.
O tai jau tada, kai gyvenom šimtamečiam buvusio pašto name prie Kartenos bažnyčios vartų. Šis stikliukas gal oranžinis? Kaip ta velvetinė suknytė nemažam ryšuly drabužėlių dukrai, kuriuos atvežė nebuvęs bene dvejus metus?
Nužvelgė ir mane:
– Tai tebedėvi kartūnais? Ant mano kūno nėra nė vieno neimportinio rūbo! Reikia mokėti gyventi!
Tada pamato, kad žiūrinėju vaiko drabužėlių etiketes – domino dydžiai, bet pastebėjau ir štampus „Dvaždy uceneno“ (dukart nukainota). Iškaista, teisinasi – ne pats pirkęs, žmona. Kaime dėvėti tiks.
– Tai ačiū. Ir aš gyvenu kaime, ir man kartūnai tinka.
Nemėgo dukra tų rūbelių, negražūs buvo, nevykusiai pasiūti – ne veltui dukart nukainoti.
Niūrus, pilkas mozaikos stiklelis, ilgam sudrumstęs nuotaiką namuose – tėvas dukrai atvežė spalvotų flomasterių didelę dėžę – nematytas tuomet dar dalykas – ir įteikdamas įspėjo, kad nesidalintų su sesute. Ši ir nesidalindavo:
– Mano tėtis ne tavo tėtis, jis turtingas, o tu ubagė, – kaip turėjo skaudėti mažąjai širdelę! Ir kiek reikėjo kalbėti, kol vaikas suprato.
Kitas kartas. Atvažiavo tėtis! Tai džiaugsmas dukrai, bet jis neapkabina, o tik suėmęs už peties pasukinėja vaiką, tarsi turguj deramą aviną, įvertina apsmukusias kelnes, ne pirmos jaunystės batus ir toliau nebekreipia dėmesio, kalba su manim. Mergaitė įsispraudžia tarp mudviejų, paima tėvą už rankos, bet jis ranką ištraukia ir nė nežvilgteri į ją. Po kurio laiko dukra pešteli mane už rankovės, vien akimis paklausia, ar gali eiti į kiemą pas vaikus. Linkteriu. Išeina. Tėvas nepastebi.
Jis, įpykęs, kad ir vėl nepavyksta įrodyti, kad tai aš kalčiausia, kad jis nelaimingas, sėda į mašiną ir nuvažiuoja, nepalaukęs pribėgant dukros, o ši supratusi, kad neprigins, sustoja dar palinkusi į priekį, tokia maža vidury tokios didelės bažnyčios aikštės, tokia vieniša. Lėtai sėda mašinos sukeltos dulkės. Einu jos linkui, bet ji pabėga. Šita mozaikos stiklo šukė mano atminime kažkodėl mėlyna, šalta.
Žalia šukė – linksmas pasakojimas. Esam mieste, kur gyvena manasis, pobūvy, švenčiam draugės gimtadienį. Tarp svečių sukinėjasi pagyvenusi, linksma, šneki jos giminaitė, dirbanti sanitare poliklinikoj manojo kabinete. Kompanijai įsisiūbavus, ji linksmai, vaizdžiai pasakoja, kaip išradingai daktaras „kabina“ vos ne kiekvieną jaunesnę moterį. Tie pasakojimai primena anekdotus, visi kvatoja jau laikydamiesi už pilvų. Draugė vienintelė žino, kas aš esu, mėgina sustabdyti įsilinksminusią pasakotoją, bet ši nesupranta, ko iš jos norima. Jaučiuosi labai nejaukiai, radę dingstį išvažiuojam namo.
Pasitaikydavo susitikti konferencijose. Sykį prieš užsiėmimų pradžią fojė šnekučiavomės su kolegom. Priėjo  manasis. Turiu pripažinti,  kad gražus vyras buvo, juolab kad rengėsi pagal madą, kostiumas, kad ir be sagų, žinoma, siūtas tikrai ne kaimo kriaučiaus, mamalės jaunų dienų draugo, gulėjo kaip nulietas, o aš, piktas padaras, neiškenčiau nepasišaipiusi – tai visam kostiumui užtekai, o sagoms pinigų pritrūkai? Pasakiau ir nukaitau iš gėdos, kai kas prunkštelėjo, kai kas diskretiškai nusuko akis – nebe piemenys gi. Paskui užsiėmimuose jis sėdėjo netoliese ir spoksojo į mane – iš tos konferencijos nieko neatsimenu. Kažkoks prakeiksmas – rodos, bebuvo likusios vien nuoskaudos ir nieko daugiau, bet kiekvieną kartą susitikus vėl ir vėl užplūsdavo tas pats jaudulys kaip tada, kai studentų choro repeticijose negalėdavau dainuoti, jausdama jo žvilgsnį į nugarą.
Jis vedė trečią kartą, bet laimės ir vėl nerado. Sunku jos buvo ir tikėtis, kai nebejauni žmonės, nors ir gerų norų vedami, ateina į santuoką ne laisvi, o su nugyventų gyvenimų našta, įpročiais, ryšiais, pareigom. Sunku viską besuderinti.
Vėliau jau dukra, vasarodama pas mane, sūneliais vedina, sykį metuose nuvažiuodavo jo aplankyti. Vieno tokio apsilankymo metu tėvas ėmęs priekaištauti dukrai, nejau ji ir dabar, kai jam blogėja sveikata, pražuvo viso gyvenimo santaupos ir reikalinga pagalba, mananti jį lankyti tik kartą metuose? Dukra atsakiusi, kad tada, kai jai jo reikėjo, jis aplankydavo ne kasmet. Tą kartą, vasarą, jis pats parvežė dukrą su vaikais iki mano namų, į kiemą nesuko, sustojo ties įvažiavimu, vaikai išlipo ir nuėjo namo. Taip pasitaikė, kad aš buvau kieme, bet nepriėjau prie mašinos, tik dirstelėjau į privažiavusius ir toliau nuduodama, kad nekreipiu į juos dėmesio, bet sunkiai tvardydamasi, kad neišduočiau jaudulio, priklaupusi nepaklusniais, virpančiais pirštais raišiojau anūkui Kristijonui batų raištelius. Manasis laukė laikydamas atviras dureles, bet nelipo iš mašinos, nepriėjo. Nepakenčiamai ilgai laukė. Paskui stipriai pokštelėdamas jas uždarė ir dideliu greičiu rovęs iš vietos nulėkė tuščia miestelio gatve.
Tą patį rudenį, ankstyvą mano gimtadienio rytą paskambino dukra, bet ne tam, kad pasveikintų mane – pranešė apie tėvo savižudybę.
Laikas sustojo.
Tylėjau, niekam nepasakojau – nesupras. Dienom dirbdavau, naktim spoksodavau į tamsą. Į laidotuves nevažiavau. Trijų žmonų parado nebuvo. Iš mirties paminėjimo trisdešimtinių dukrą pas mane į Karteną parvežė pamotė, tėvo trečioji – tada ir susipažinom. Sėdėjom virtuvėj trise siurbčiodamos kavą ir nežinojom, apie ką turėtume kalbėtis. Ėmiau skaityti – iš atminties, klupdama, klysdama – tom dienom tarsi be mano valios susiklosčiusį eilėraštį:
 
Atleisk, savižudi žmogau,
Atleisk, kad neatleidau tau,
Kad ten, jaunystėj, nemaniau –
Per sunkią naštą užritau
Ant tavo išdidžios širdies,
Ant tavo slepiamos vilties,
Kad koks bebūtumei, vis tiek
Žmona, kaip motina, – mylės.
Atleisk, savižudi žmogau,
Šaukiu pasauliui, nebe tau,
Kad neatleidau... Nemaniau...
Aš nemylėjau? Supratau –
Pasaulyje, pilnam žmonių
Beviltiškai viena lieku.
Atleisk, vieninteli, žmogau,
Atleisk, kad neatleidau tau.
Tik motina. Tik mylinti širdis.
Aš nemylėjau... Supratau.
 
Su savojo trečiąja retkarčiais susitinku – puikus žmogus. Išsiaiškinom, kokia gi mudviejų giminystė: ji man mano pirmojo vyro trečioji, aš jai antrojo vyro pirmoji žmona. Vadinu ją tiesiog – Mano Vyro Žmona. Susiėjusios pasikalbam apie orus, braškių auginimą, vaikus, anūkus, vis dažniau apie ligas, mirtį, mudviejų vyrą. Apie jį, tiesą sakant, daugiau patylim. To paties vyro našlės. Ar tikrai to paties? Jei mes, visos trys jo žmonos, parašytume savo atsiminimus, ar paskaitęs kas pašalinis  atpažintų tą patį žmogų?
O gal mylėjau? Savąjį? Antraip, kodėl taip skauda?