Vasaros rytas

Nepaprastas vasaros rytas.
Viskas paskendę rūke, baltam ir tirštam.
Nematyti net kontūrų to pasaulio, kurį pažinojom,
kurį manėm perkandę lyg riešuto kevalą,
nors ir draudė tėvai, kad dantims nesveika.
Užuodžiu drėgmę.
Nesuprantamas jausmas kvėpuoti vaikystės upeliais.
Tylu, užplūdo prisiminimai, susikaupė lyg prieš šventadienio mišias.
Saulės nesimato. Arba dar nepakilo, arba jau beveik nusileido.
Už lango natiurmortiška rimtis.
Jei ne rūkas, žinai, kad matytum vaikystės pušų viršūnes.
Sustingusias, lyg sustabdytas laukimo akimirkoj motinas, laukiančias traukinio.
Kasdien vis to pačio, to, kurio nėra ir niekada nebuvo.
Žvilgsnis nukrypsta į lango pusę.
Mintyse žvyro takeliai atrodo truputį pažliugę,
vietomis įspaustos šunų pėdos, smulkūs akmenukai.
Apleistos žaidimų aikštelės su arkliukais, kurie praktiškai tapo laukiniais.
Kiekvieną rytą vaizdas toks pats, iki tam tikro momento, kol virs prisiminimu, tada jau nesikelsiu.
Gediminaičių disnastija