Jau vīsa baigias, žodžiais išvirkščiais
Kalbėť išmokām ir žiūrėť  prą šalį,
Kai lūžta lūpų pėrdžiuvį krantai,
Ā  mes tik dvi laukīnēs sālās.

Tik du taškai ir vienas sāpulys,
Par vīsų dungų juodbruva pašvaistę,
Koľ  vandeny krantai atžagari
Lelījų sodus mēnasienu laistą.

Ā  mūsų krantas jau kintam krašti,
Ne svetimas, tik baisiai akmenuotas,
Ti žodžiai trūpa lūpų pakrašty,
Ir  dūšių gelia lapkritīnēs votys.

Koľ pėrmirkis savu netikrumu
Ruduo užauga dīdelis ir šlapias,
Tai mūsų dienās rauda be namų
Pą murzinais rugsėją lapais.