Tyla pamojo man, rodydama, kad sekčiau paskui ją.
– Kur mes einame? – paklausiau jos.
Ji nieko neatsakė, tik vėl pamojo man, kad neatsilikčiau.
Nusileidome į kažkokius tamsius koridorius. Palei tų koridorių sienas stovėjo žmonės labai liūdnais veidais. Mane stebino ir net baugino tai, kad visi jie tylėjo. Ėjome jau gan ilgą laiką, kol pagaliau aš išvydau šviesą tolumoje. Kai mes priartėjome link jos, supratau, iš kur ji sklinda. Tai buvo įėjimas į milžinišką menę. Tyla įžengė į šią menę, aš nusekiau paskui. Tik įėjus į ją, mane apakino labai ryški šviesa. Kai akys apsiprato, pradėjau dairytis. Apstulbau nuo to, ką pamačiau. Visa menė buvo papuošta neišsakyto grožio „dalykais“. Sakau „dalykais“, nes apibūdinti juos ir suprasti, kas tai buvo, aš nesugebėjau. Kiekvienas iš jų skleidė šviesą. Smalsumo vedamas priėjau prie vieno tokio. „Meilės prisipažinimas“, – perskaičiau užrašą. Priėjau prie kito. „Pasiaukojimas“, – švietė raidės. Kiekviena iš šių grožybių turėjo savo pavadinimą. Tai buvo žmonių neišsakyti paguodos žodžiai, svajonės, taurūs ketinimai ir dar daug daug įvairiausių minčių ir siekių, gimusių tyloje, bet neišvydusių dienos šviesos. Pamačiau dar vieną užrašą. Jis buvo parašytas ant grindų, ant lubų ir tarsi kabojo ore: „Tylos šviesa neturi būti paslėpta“.
Pabudau išpiltas šalto prakaito. Pašokau iš lovos ir pažvelgiau pro langą. Šalia šulinio, ant suolelio, sėdėjo tėvas, motina ir brolis. Išėjau į kiemą ir nubėgau prie jų. Apkabinau kiekvieną, pabučiavau ir pasakiau:
– Brangieji mano, aš jus be galo myliu!
Staiga pamačiau šalia stovinčią Tylą. Tyla apkabino mane, pabučiavo ir dingo. Aušo gražus, saulėtas rytas...