Tuo, kad į Viešvilę persikrausčiau nelaukusi paskutinio, marksizmo, egzamino, labai nuvyliau gupės draugus, kurie tikėjosi, kad jam ruošimės drauge ir aš per kelias dienas juos išmokysiu to, ko aplamai negalima išmokyti.
Po poros dienų pas mane į Viešvilę atvažiavo manasis – padavęs į teismą skyryboms, reikią mano parašo, kad skirtis sutinku, bet posėdy nedalyvausiu. Pagalvojau, kad man būtų visai įdomu dalyvauti – ne kasdien pasitaiko tokia misterija. O jis greičiausiai bijo, kad galiu imti ir persigalvoti, nesutikti su ištuoka.
Paprašiau parkerio su auksine plunksna:
– Juk proga pakankamai svarbi?
Pasirašiau ir pakėlusi akis nustebau sutikusi pasipiktinusį jo žvilgsnį:
– Kaip tu taip gali? Nejau tau nieko nėra brangaus, nieko gero nebuvo mudviejų gyvenime?
Susimąsčiau, nejučia užsižiūrėjusi į jo nuotrauką rėmely ant spintelės – dukra pasistatė ir greta pamerkė gėlytę. Vaikas ilgėjosi tėvo ir nesuprato, kad toj nuotraukoj jis, apkabinęs ne mane, o kurso draugę, atkakliai siekia ją pabučiuoti. Aš pastebėjau, kai mergaitė dėjo tą notrauką į rėmelį, bet nesudraudžiau, nes kitokios nė neturėjau, jis buvo susirinkęs visas savo nuotraukas, net mudviejų vestuvines, kad neliktų jokio atminimo, tik šitą kažkaip pražiūrėjo. Tebūnie nors tokia. Jis pasekė mano žvilgsnį, pamatė nuotrauką, iš pasipiktinimo nesumojo kaip sureaguoti, tik kalbėdamas vis žvilgčiojo į ją, tarsi netikėdamas, kad taip gali būti.
Aš staiga supratau jo žodžių absurdiškumą ir užsikvatojau – juk ne aš jam neištikima, ne aš skiriuosi, aš tik sutinku. Kaip nepaklausė kažkada, ar myliu, taip dabar juk nepasidomėjo, ką jaučiu netekdama. Aš klydau, aš ir užmokėjau. Nieko nekaltinau, niekam ir nesiguodžiau, juolab jam.
O gal jis pats buvo pasiklydęs savo gyvenime, gal širdies gilumoj tikėjosi, kad aš nesutiksiu skirtis, kad maldausiu nepalikti ir jis maloningai nusileis, taip tuo pačiu išspręsdamas ir savo problemas?
Bepasakiau aprimusi:
– Geram žmogui š... negaila. Būk laimingas.
Staiga nutilo, pasisukdamas eiti mėgino sugriebti nuotrauką, bet aš buvau vikresnė.
Išėjo trenkęs durimis.
Kai nugirgždėję laiptais nuslopo jo žingsniai, kurį laiką stovėjau klausydamasi tylos, paskui puoliau pavymui – nusmelkė mintis, kad darom lemtingą klaidą, kurios jau negalėsim atitaisyti. Turiu, būtinai turiu dar kažką jam pasakyti! Negali viskas taip imti  ir pasibaigti! Nežinojau ką, bet tereikia pasivyti, suimti jo nervingas rankas – tada jau žinosiu, žodžiai patys ateis. Akimirksniu išnyko lyg nebuvusios visos skriaudos, nusivylimai. Pradėkim iš naujo? Nuo tada, nuo pirmos klaidos? Be melo ir klastos? Juk mes skirti vienas kitam! Kalbėkimės! O, jei būtume kalbėjęsi, netylėję, gal viso to brudo nebūtų nė buvę?
Jo niekur nesimatė, tarsi būtų išgaravęs. Apėjau visą kaimą – tiek to kaimo; nėra. Dirstelėjau į grafiką stotelėj – joks autobusas per tą laiką nepravažiavo. Dukra kaimynų kieme žaidė su vaikais – tėčio nematė, tik raudona mašinytė buvusi sustojusi.
O gal ir mano gyvenime jo nė nebuvo, jei išnyko taip be pėdsako? Stabtelėjo raudona mašinytė ir nuvažiavo.
Buvo kelios skaudžiai deginančios dienos, nemigos naktys, paskui skausmas perdegė, liko tik maudulys – visam gyvenimui. Netesėjau!
Kai dar sugrįžau į Kauną atsiimti diplomo, atšvęsti išleistuves, jau buvau aprimusi. Nugalėjo sveikas protas. Manasis susirado mane ir paprašė nueiti  į notarinę kontorą patvirtinti parašą – kitaip negalioja. Sutikau:
– Bet eisim kartu ir laikydamiesi už rankų! – nežinau, koks kipšas patraukė mane už liežuvio tai pasakyti.
Vėl buvo birželis, vėl ėjom po liepom Laisvės alėjos viduriu kaip kadaise vestuvių dieną, o jis muistėsi ir vis taikėsi ištraukti savąją ranką iš manosios, bet aš buvau negailestinga, mėgavausi jo sutrikimu ir akies krašteliu stebėjau mergaitę, kiek atsilikusią einančią šaligatviu palei vitrinas ir nenuleidžiančią nuo mudviejų akių – man buvo jos gaila.
Toj pačioj vietoj po kelerių metų atsitiktinai vėl pamačiau savąjį – iki skausmo pažįstamas vaizdas: jis eina skubėdamas, o gerokai atsilikusi žmona tempia už rankytės verkiančią dukrelę. Sutikęs mano linksmą žvilgsnį, sustojo kaip įbestas, palaukė savo moterų, paėmė mergaitę ant rankų ir jau neskubėdami nuėjo – darni šeima. Neatsigrįžo. O man buvo gera, kad ne aš ta besivejanti. Laisva!
Grįžusi į Viešvilę, pasijutau labai vieniša, ne vien dėl skyrybų – tarsi kokia stichinė nelaimė nusiaubė viską. Nauja vieta, nauji žmonės ir nelikę nieko iš to, kas buvo viskas, tik šilta dukros rankelė mano saujoj, kai klajodavom po miškus ar dainodamos eidavom keleliu per užliejamas pievas iki Nemuno, pasidabinsios galvas lauko gėlių vainikais.
 
O man taip ilgu vienai pasauly
Ir taip gūdu.
Grįžtu.
Gyventi.
Namolio šaukia
Toks mielas „mama“
Vaiko balsu.
 
Laikas gydė. Laimei, buvau reikalinga žmonėms, bet ir jie buvo reikalingi man, netgi labiau, negu aš jiems, visada jaučiau, kad gaunu daugiau, negu duodu.
Bene po mėnesio pasiekė gandas, kad manasis vėl vedė. Kažkam pasisakęs, kad esąs doras žmogus, negalėjęs nuvilti mergaitės, nes ji jau laukėsi. Būna ir tokių dorų žmonių! Netrukus jiems gimė dukra, kurią labai mylėjo ir rūpinosi, o man teko nueiti į teismą, nes mūsų vaikui nesiuntė alimentų. Pirmą kartą po skyrybų dukrą aplankė bemaž po trejų metų, kai mudvi jau gyvenom Darbėnuose. Tai buvo tik pretekstas atvažiuoti, o iš tiesų jau skyrėsi su antrąja žmona ir tikėjosi grįžti pas mus. Gražią, saulėtą žiemos dieną klajojom visi trys po vaizdingas Darbėnų apylinkes, bet tuo viskas ir baigėsi, palydėjau jį iki autobuso – mūsų vaikas jau savo atverkė, tegu bent antroji dukra turi tėvą.
Gyvenimas nesustojo, po truputį viskas pradėjo užsimiršti, vis rečiau  beatsimindavau savąjį, bet senųjų mamalės ir papalės ilgėjausi, todėl tikrai nudžiugau, kai vieną žiemos dieną jiedu tarsi išdygo mano kabineto tarpdury. Pradėjom bendrauti, retkarčiais išleisdavau dukrą pasisvečiuoti pas senelius. Sykį vasarą, kai manasis jau buvo vedęs trečią kartą, senieji bočiai mergaitės neparvežė namo sutartu laiku. Palaukusi dar savaitę, nuvažiavau pati – vėl atėjau į senąją sodybą lauko keliuku, grožėdamasi nuostabiu peizažu, vėl pamačiusi mane ateinančią mamalė kieme suplėsčiojo rankom, nubučiavo, nuglostė, o dukra atpuolė pasitikti verkdama:
– Mama, važiuojam iš čia! Greičiau!
Negalėjau patikėti – buvęs atvažiavęs manasis, labai džiaugęsis sutikęs mergaitę, bet atsitikusi nelaimė, bėgdama pro šalį dukra netyčia užkliudė stalelį, ant kurio stovėjo didžiulė, manojo labai branginama agava, ji nuvirto ir gerokai apsilaužė. Mergaitė išsigandusi, pravirkusi, o tėvas labai supykęs ant vaiko, net paauklėjęs diržu.
Klausydamasi pasakojimo pradėjau rinkti drabužėlius – važiuosim namo, bet mamalė labai prašė dar pasilikti pietų, kažkaip per daug atkakliai prašė. Sutikau. Kol baigs išvirti bulvės, mudvi su dukra išėjom pavaikščioti prie Babrungo jūros, ant nuvirtusio sutrūnijusio beržo radom gražių kempinių, jas nusilaupėm – vešimės namo, pasidarysim žvakides. Grįžom apsiraminusios.
Pietaujant atėjo moša, angis, su jau į dailų jaunikaitį paaugusiu sūnum. Pasirodė ne iš karto, kažką kalbėjosi virtuvėj su mamale, o įėjusi netikėtai puolė mane mušti – čia tau už brolį, čia tau už tą sagą, kur siuvai į mano vyro marškinius, čia tau už visas gėrybes, kur tiek metų viliojai iš tėvų ir t.t. Tai buvo taip komiška, kad aš nė nenusigandau, tik gyniausi nuo jos, kaip nuo įkyraus bimbalo – fiziškai ji buvo už  mane silpnesnė, negelbėjo nė specialus antrankis, kokius muštynėse naudoja chuliganai. Atėjo pasiruošusi.
Jos sūnelis buvo bemėginąs taip pat įsijungti į egzekuciją, bet sutikęs mano žvilgsnį, nusigrįžo ir išėjo į kiemą. Abu bočiai nesikišo, tik stebėjo, o netrukus mamalė ėmė tildyti savo dukterį:
– Užteks, užteks, liaukis…
Šiaip taip išsivedė į kiemą, bet angis ištrūko ir vėl grįžo į kambarį:
– Parodyk rankinę, ką dar išviliojai iš tėvų! – Ir išvertė visą jos turinį ant lovos. Be dukros drabužėlių ir beržo kempinių, ten nieko daugiau nebuvo. Angis sutriko, pasiskubino išeiti. Tik dabar apsidairiau – kurgi mano vaikas? Ogi užlindusi į kamputį už spintos, labai nusigandusi. Nusivedžiau prie lango, iš kur matėsi kiemas. Pamačiusi mus lange, angis kaip aikštingas vaikas krito ant žemės ir ėmė klykti:
– Sūnau, prisiek, kad užaugęs tu už mane atkeršysi!
 Nustebusi, nusigandusi dukra pažiūrėjo į mane. Nutaisiusi rimtą veidą jos paklausiau:
– Kaip manai, prisysios ji į kelnes ar ne? – ir mudvi užsikvatojom.
To mošai buvo per daug, pašoko nuo žemės, pasikvietė sūnų ir abu iškurnėjo iš kiemo. Mamalė su papale parėjo vidun, tokie kalti. Tik dabar pamačiau, kokie jiedu seni ir pavargę – manasis buvo vėlyvas jų vaikas. Nepriekaištavau – man buvo labai jų gaila. Mamalė suprato, kad daugiau dukros, bent jau vienos, pas juos nebeišleisiu, ir pravirko, o atsisveikinant ėmė prašyti, kad atvažiuočiau ir mergaitę atsivežčiau bent į jos laidotuves. Stovėjom apsikabinusios vidury virtuvės, šluosčiau jos ašaras ir kalbėjau:
– Ne, mamale, ne. Sūnų turi tik vieną. Nebus trijų marčių parado laidotuvėse. Nebus. O gal ir visų penkių? – dar yra laiko...
Nusišypsojo pro ašaras. Papalė stovėjo pašalėly ir tylėjo.
Daugiau jų nebemačiau. Ūgtelėjusi dukra dar keletą kartų senelius aplankė, dalyvavo laidotuvėse.
Su angim dar buvau atsitiktinai susitikusi, kalbėjomės tarsi nieko nebuvę,  tuomet jau visai kitaip pamačiusios savo gyvenimus. Daug vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę, ji išleido kelias poezijos knygas. Turiu jas visas – skaitau ir stebiuosi.
Ne, ne visas. Vakar mūsų dukra su sūnum aplankė, kaip senu papratimu daro kasmet, Mano Vyro Žmoną, ši angies prašymu norėjo padovanoti paskutinę jos knygą, bet dukra atsisakė – neskaitysiu, aš nepamiršau. Aš būčiau paėmusi ir perskaičiusi, nors taip pat nepamiršau – kiekvienas žmogus turi teisę būti išklausytas.