Fragmentai laiko ir savęs (4)
Ak tu, amnezija
Vidinis dar vis stovėjo prie lango, bet ar matė jis ką už jo, ar ne – tik jam paliko žinoti. Nujaučiau, kad pasilikdamas tokioje būsenoje — sunkus, nepaslankus, net tingus, bet apdairus — pasinardinęs savyje, plauko mintimis, priartėdamas prie nelengvo apsisprendimo. Taip jam pavyksta susikaupti, kad paskui nesidairydamas, nelaukdamas patarimų ryžtingai ištartų „taip“ ar „ne“ ir tik labai retais atvejais atideda sprendimą tolesniam laikui. Tačiau tuomet jį suprasti būna nelengva, galbūt todėl, kad dėliodavo samprotavimus jau būdamas pavargęs Savęspi darbymetyje. Taip atsitiko ir šį kartą, priartėjus Joninėms.
— O gal dar palaukti? — ūmai atsigręžęs ir net atitolęs nuo lango pasiteiravo Vidinis. — Kaip manai, kiek laiko reikės tau laižytis? Mėnesį? Du? Ką daktarai kalba?
— Jiems nepatinka, kad sulaukęs tokio amžiaus per tvoras šokinėju. Paliepė nusiteikti ligoninės gydymui. Poliklinika gali nepadėti.
— Tenepaisto niekų. Padės. Pasakyk jiems, kad mums trūksta laiko terliotis su koja. Tevynioja storiau bintą, negaili jodo ir reikalas baigtas.
— Ko jiems skubėti? O ir man?
— Kaip — ko skubėti? Spalio—lapkričio mėnesiais žalčiai susirengia žiemos miegui. Iki kitų metų kovo.
— ???
— Gerai, gerai...Suprantu, kad tau, kaip sakoma, nedašunta, apie ką kalbu. Krikštyti sūnus reikia.
Vėl mirksiu akimis nesuvokdamas, ką pasakyti, vėl nesuprantu, apie ką jis kalba. Matyt, kažką reikia atsiminti, ko atmintis nepakelia. Ir kartą, ir kitą žlugus jai iki amnezijos, paskui netikėtai atsigavus, dabar labiau negu mirties bijausi jos priepuolių. Ak tu, amnezija! Iš savų eilėraščių dažniau negu kitus tenka perskaityti „Vienaakę“. Ir nieko taip gerai neišmokęs, kaip:
Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! —
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas
Kaip Dievo rykštė engia —
Sustojo smegenys,
O akyse — šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau, iš kur ir kam jie čia.
Žiūrėjau į save ir buvo keista —
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrodyj
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...
O tu, amnezija,
Tu vienaake,
Žinau tik, kad esu
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki, kaip
Be praeities slogu.
Po kažkelinto padeklamavimo gavau laiškelį iš Anykščiuose gyvenančio Algirdo. Žinojau, kad jis filosofuojantis poetas, bet dar geriau žinojau, kad jis nuostabus žmogus. Parašė:
Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą. Sunku įsivaizduoti, ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad pakėlus jam ranką atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save. O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas vyksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs atmintį, mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip, o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano... Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums ją turintiems, siaubinga, o praradusiems — likti abejingu fiziologinių reikmių vartotoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis, kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli. Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.
Po kažkelinto „Vienaakės“ padeklamavimo panūdo atsiliepti Goda.
Vienaakė amnezija... stipriai įvardinta; ir stebi, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo... Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse — šviesa.
Ir dabar bijausi jos, amnezijos, bet nepaisant to, pagarba jai didi. Gal niekas kita į atsigaunančias smegenis neįkėlė tiek daug naujų tiesų, sakyčiau, naujo pažinimo, kaip pabuvimas jos karalystėje. Ir kai žmogus rodo baltą spalvą ir sako, kad ji juoda, bandau jį suprasti: žino jis daugiau, mato toliau, mato ją atsiradusią jau laike, kuomet jį keičią ankstesnę baltą būtį. Ir balčiausia diena, praėjus kažkiek valandų, tampa kitokia. Kodėl nepamanyti, kad anas žmogus, aplenkdamas veiksmą, mato toliau ar dar kitaip, betgi sutikim, kad jam nebūtina, jog matytų, kaip aš ją matau. Po truputį kitoniško judesio gamtoje pasikeičia ir jos vaizdų ir spalvų, jos balsų sąskambiai. Ir todėl, ak tu, amnezija, ar reikia pykti, nervintis, kad po kitoniško judesio žmoguje ir jo smegenų galios keičiasi.
Kvailioju?
Atsiprašau, jeigu taip, bet yra dalykų, kurie jautresni už erkę, įsisiurbusią į kūną. Jie, tie dalykai, kaip erkės ir po sielą išsivaikšto. Tačiau stop. Ne vienas gi. Antai prie lango, pasirėmęs jo stakta, stoviniuoja Vidinis.
— Vidini, nepyk matydamas mane suirzusį... Bet ir tu ne gražuolė, kurią miela ir gera glausti prie krūtinės. O vis tik geriausi mano žodžiai pasakyti tau. Ir būtent tą kartą, kai barei mane dėl ketinimo parašyti knygą. Neprisimeni, žinoma, bet yra kaip yra. Šiuo atveju gal netgi protingiau sakyti, kad buvo, kaip yra.
Vidinis, atrodė, išlieka būti prie lango, koks buvęs. Nei akims, ne protui nesimatė, kad kažkas slinktelėtų jo, Žmogaus, materijoje. O jo, Žmogaus, dvasioje? Tačiau apie dvasią pagalvojau vėliau, kaip išgirdau tekstą, skirtą bent dviem personoms, o jis, būdamas vienas, perskaitė taip, kad neįmanoma patikėti, jog Vidinis vienas.
— Sakai, kad neprisimenu? — paklausė ir išgirdau:
... Ant menulio pjautuvo užslinko pablyškęs, nesulaikantis jo šviesos debesiukas. Kaip viskas mįslinga. Ar koks genijus jau suspėjęs pasakyti, kad pasaulį labiausiai puošia mįslingumas? Argi mano knyga reikalinga dėl knygos? Argi pagaliau ji dėl Vidinio? Atleisk, kad aš daug metų nesimeldžiau. Tačiau negaliu mirti dar kartą nepabandęs pasakyti, kad mano rankos ištiestos gėriui. Težegnoja mane žvaigždė spinduliu, buvimu, savo tolimesne lemtimi. Aš noriu melstis, Vidini.
Prisiliečiau prie jo peties ir mačiau, kaip mano pirštais bėgioja nakties šviesa,
— Pažiūrėk, kokie mudu gražūs. Tu tik pažiūrėk, Vidini. Ak, senas kerėpla, kaip labai tu nori, kad vienąsyk mane ištiktų sėkmė. Aš irgi. Ir todėl mudu neišskiriami. Ant karsto lentos kartu suguldys. O tu: nepradėk, nepradėk... Pradedu, Vidini, ir tu man padėsi.