Jau aviliai iškapinėti
ir malkų daug priskaldyta.
Ataina vakaras pra klėtį
ir sėdas vakarienes valgytų.

 Na stalą lig burnų linguoja šaukštai,
 e šnękąs -- kaip avilių gausmas.
 Ratu apejus bliūdų sausų,
 nelakinta kate pre kojų glaustas...

Pa nutylusiu dungaus stogu
šiltai ir iš lėtą timsta.
Ežiukas kaip kožnųnakt sodan
atkūprina šuneliui umsint...

Tyląs, ramybęs ir palaimąs rojus.
Ale tik buvįs...Gal da kur ir esuntis?
Dairaus  plikam lauki atsistojus, --
šermukšniai varnas lasina.

Kalgi atajus čia sustojau,
kų gi akys čia nerunda?
Iš kur tas pa maną kojam
akmeninis rundas?

Aplunkyč trabelį kaip paukštį
pa geltonu klevu atsitūpusį
ir nelyjunt letum nusprausč
palaimingu giedru apsisupus...