Kam reikalingi mūsų gyvenimai? (28)
Draugai iki paskutinės dienos galvojo, kad juokauju, nevažiuosiu į kaimą, liksiu Kaune. Daug buvo lažybų, daug gėrimų pralošta. O aš demonstratyviai ruošiausi. Sykį atsiskyrusi nuo būrelio draugų atsistojau eilutėn prie batų parduotuvės Laisvės alėjoj:
– Parduoda guminukus. Kaipgi aš kaime be jų?
Ir štai šaltom vasario dienom vėl vyksta mandatinė. Dabar jai neužtenka vienos dienos, kad ir nusitęsiančios į naktį, kaip stojant, nors kviečiamųjų kelis kartus mažiau, dabar ji trunka šešias ilgas dienas. Pirmąją dieną kviečiami aktyvistai – seniūnai, komsorgai, proforgai, pasižymėję studentų mokslinėj draugijoj, būrelių vadovai – su jais ir manasis, turėjęs visokių pareigų. Toliau – pagal pažangumą. Aš ėjau antrą dieną.
Ir vėl šurmulys už rektoriaus kabineto durų, kur sukinėjasi ne vien tą dieną kviečiamieji, bet ir kiti nuolat užsuka pasidomėti, kas kur paskirtas, kokios vietos jau užimtos, gal reikia koreguoti savo pasirinkimą. Ateidavo draugai, vyrai ar žmonos, net tėvai.
Ir vėl įeinu į tą patį kabinetą, apie tą patį stalą sėdi beveik visi tie patys žmonės kaip prieš šešerius metus, dabar visi pažįstami, o tas pagyvenęs žmogus stalo gale, rektorius, artimas ir savas – taip padrąsinančiai nusišypso. Tik to vaikinuko, kuris labai domėjosi mano persona stojant, tuometinio Instituto komjaunimo sekretoriaus, dabar jau nėra, jis baigė anksčiau ir išvažiavo dirbti į Vilnių. Vietoj jo sėdi naujas, nepažįstamas, ir manim visai nesidomi. Kokie mieli ir brangūs dėstytojų veidai. Aš šypsausi ir jie atsako tuo pačiu.
Referuoja, kad mano pasirinkimas – į Viešvilės vaikų namus. Rektoriaus, o ir ne vien jo, veiduose nuostaba. Kai pirmas įspūdis priblėsta, rektorius griežtai, netgi piktai pareikalauja paaiškinti, kokie tokio mano pasirinkimo argumentai. Vardiju:
– Graži gyvenvietė, aplinkui miškai, Nemunas, užliejamos pievos, duoda butą, už mano kiemo tvoros vaikų darželis dukrai...
Dar susizgrimbu pridurti:
– Vaikų namai ir ambulatorija metai kaip neturi gydytojo. Apylinkėj daug ligonių – aš teiravausi.
Daugelis juokiasi – tokį atsakymą vargu ar yra girdėję. Rektorius bando išgąsdinti – ar bent žinai, ką ten reikės dirbti tuose vaikų namuose?
Atsakau:
– Jei Jūs iš manęs per šešerius metus padarėt gydytoją, tokioj siauroj specializacijoj, manau, kaip nors susigaudysiu, nuvažiuosiu į kursus.
Kažkas kitas klausia:
– Jūsų vyras taip pat gydytojas, ką jis dirbs Viešvilėj? Juk ten dviejų gydytojų nereikia?
Lėtai, skanduodama žodžius atsakau:
– Vakar Jūs mano vyrą paskyrėt į miestą ir nepaklausėt, kur ir ką dirbsiu aš.
Rektorius klausiamai žiūri į kolegas, šie linksi galvom.
Tyla užtrunka, o man linksma.
Kažkas bando siūlyti važiuoti ten pat, kur vyras. Purtau galvą:
– Oi ne, ne! Kuo toliau nuo to žmogaus!
Komjaunimo sekretorius nebenuleidžia nuo manęs akių.
Tada rektorius taip šeimyniškai, net pasilenkęs, lyg be mudviejų nieko daugiau už to stalo nebūtų, klausia:
– Tėvelis jau gyvena Vilniuj? Gal nori į Vilnių?
– Ne, su tėveliu mane mažai kas sieja. Nenoriu gyventi mieste.
– Ar nori pas mane į katedrą?
– Ne.
– Kodėl?
– Aš žinau, kas darosi Jūsų katedroj. Noriu, kad tarp manęs ir ligonio niekas nestovėtų, nei kolegų karjeros siekiai, jų kova dėl pareigybių, nei dar kas… Man karjeros daryti neleis.
Kas norėjo, suprato. Kabinete stojo mirtina tyla.
– Tai ko tu nori?
– Į Viešvilę.
– Į Viešvilę tai į Viešvilę – sako rektorius, atsilošdamas į kėdės atkaltę. – Kai norėsi grįžti, ateik pas mane, jei galėsiu, padėsiu.
Į Viešvilę! Prieš mėnesį nežinojau, kad tokia yra Lietuvoj, dabar ji taps mano gyvenimu. Pasitikslinau – buvusi Prūsija. Vėliau man miške už Kaskalnio žmonės parodė išlikusius tarpukario Lietuvos sienos riboženklius.
Ir per sekančias skirstymo dienas vis nueidavau pasidomėti, kaip sekasi draugams. Labai sukrėtė pamatytas vaizdas, kaip verkė mergaitė, apsikabinusi savo vyrą, kai ją paskyrė į Šilalę – baisiau, negu į Sibirą. Mano vaikystės Šilalę!
Stovėjau šalia juodviejų ir neradau žodžių – kaip įtikinti, kad ir Šilalę galima pamilti? Kodėl žmonės taip bijo gyventi? Juk tik trejiems metams. Dar tariausi su draugais, gal man pasisiūlyti važiuoti į Šilalę, jei ją sutiktų palikti Kaune. Ne mergaitės buvo gaila, buvo gaila mano šilališkių – ką gero gali duoti žmonėms gydytoja, atvažiavusi su tokia išankstine nuostata?
Mane atkalbėjo:
– Tave į Šilalę, aišku, mielai paskirs, bet jos Kaune tikrai nepaliks.
Nesu pasidomėjusi, kuo tai baigėsi.
O paskui kaip niekad greitai atšuoliavo paskutinis studentiškas birželis, toks svaigus netolimos laisvės pojūtis.
Paskutiniam, marksizmo, egzaminui nė nebesiruošiau, per laisvas dienas persikrausčiau. Viešvilėj man buvo duoti du kambarėliai prūso, šišioniškio name, prieškary buvusios karčiamos mansardoje. Namo savininko likimo niekas nežinojo – po karo, praėjus frontui, namas, kaip ir visi kiti kaimo namai, buvo rastas tuščias ir netrukus juose apsigyveno atklydę žmonės, kaip patys viešviliškiai sakydavo, kam savam kaime vietos neužteko.
Mano sudedama lovelė, stalas ir aklo žmogaus iš vytelių nupinta dukros lovytė, už šešis rublius nupirkta Žaliakalnio turguj, puikiai tilpo viename kambary. Į Kauną benuvažiavau išlaikyti tą paskutinį egzaminą ir dar kartą po savaitės – atšvęsti išleistuves.
Marksizmą, kaip ir visus šešto kurso valstybinius, išlaikiau penketui. Per išleistuves katedros vedėjo Zakso buvau paskelbta geriausia visų laikų jo studente ir pakviesta šokio. O siaube! Ir dar valso, o šokti tai aš nemokėjau tada, taip ir neišmokau iki šiol – na, nebent surizikuoju po trečios. Laimei, jaunimas skubėjo šokti, ant parketo pasipylė ir kitos poros ir mudu nebebuvom tokie matomi, žingsniavom į muzikos taktą ir kalbėjomės.
Gyvenimas susideda iš paradoksų – nuo mažens saugumas mynė ant kulnų, nes tėvelis – politkalinys. Štai ir dabar grupės vadovės parašytą gerą charakteristiką užprotestavo komjaunimo komitetas – esą iš anksto įspėti, kad man nebūtų duota gera charakteristika, o štai marksizmo katedros vedėjas skelbia mane geriausia studente.
Kad vadovė taip nesikankintų, pati parašiau savo charakteristikos pirminį variantą – neatsikračiusi religinių prietarų, netvarkinga, vengia visuomeninio darbo, neturi atsakomybės jausmo, su ja į žvalgybą eiti nepatartina. Paprašiau vadovės tokią ir paduoti. Nežinau, ar padavė, bet mano byloj buvo standartinė, „valdiška“ charakteristika – paskaičiau vaikų namuose atsitiktinai aptikusi savo bylą.
Matyt, tam turėjo įtakos ir manojo parašytas skundas – pasiaiškinimas, kodėl jis, toks pavyzdingas tarybinis studentas, komjaunuolis, visuomenininkas buvo priverstas su manim išsiskirti. Nurodytos tos pačios priežastys. Man tą skundą komjaunimo komitete davė perskaityti – patvirtinau, kad viskas, kas jame parašyta, yra tiesa.
Dar ir dar kartą pasidžiaugiau, kad laiku supratau, su kuo penkerius metus dalinausi gyvenimu ir kad pasirinkau paskyrimą į kaimą – iš viso nepaskirti į darbą manęs negali, maniau, kad būdama žemiausioj sveikatos apsaugos sistemos pakopoj, nesiekdama karjeros, būsiu nepažeidžiama. Kokia naivi buvau! Bet juk tada dar nebuvau skaičiusi Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir nežinojau jos gyvenimo Lietuvoj.
Tada, o ir dabar mano gyvenimo credo yra – ne kovoti su blogiu jo metodais, o teigti gėrį. Tada kažkaip savaime blogiui nelieka kas veikti.
Milicijos pasų stalo darbuotoja atsisakė išregistruoti pasą ir liepė ateiti rytoj, o per naktį dar gerai pagalvoti :
– Ką, mergaite, darai, turėdama pastovią registraciją Kaune?
Na, bet kas galėtų perkalbėti žemaitę, jei ji sykį apsisprendė? Mama sakydavo – greičiau akmenį išvirsi, negu tave perkalbėsi. Visaip yra buvę su tuo užsispyrimu, bet šį kartą neapsirikau, niekada nesigailėjau.
Sekančią dieną po išleistuvių abi su ketverių metukų dukrele išvažiavom į savo Viešvilę. Net nebenuėjau antrą išleistuvių dieną padėti draugams išgerti tų gėrimų, praloštų lažybose dėl manęs – kad nevažiuosiu dirbti į kaimą.
Vėliau du kartus atsitiktinai mane sutikęs rektorius kvietė grįžti į Kauną, paskutinį sykį dar pridėjo:
– Kol aš dar galiu padėti.
Netrukus jo nebeliko.
Ne pasigirti norėdama tai rašau, bandau pasakyti, kad visada buvo, yra ir bus gerų, nuostabių žmonių, neturinčių baimės sindromo; tarp mūsų dėstytojų tokių buvo nemažai. Deja, menkystų taip pat; žymiai mažiau.