Užgimimas

Pakelt rankas į saulę,
Iš begalybių nuo vaikystės.
Tik su teisybe be apgaulių,
Koks šiltas jausmas motinystės.

Dar vienas kūnas, dar viena dvasia,
Ir naujas, nesutryptas sąžinės takelis.
Laimingos ašaros ir virpulys balse,
Kai žemėj atsiranda dar vienas vaikelis.

Jo klyksmas skrodžia, degina krūtinę,
O ji šalia alsuoja, užsimerkia.
Ranka paliečia sieną cementinę
Ir verkia, laimės ašaromis verkia.

Tos ašaros išduoda ilgą kančią
Ir palengvėjimą, tarytum nieko ir nebūta.
Kaip išvadavimą iš laiko pančių,
Kaip derlių iš pasėto žemėn grūdo.

Ir, rodos, viskas baigta, reik ramybės,
Bet ko širdis vis nerimauja, daužos.
Tarsi per pusę perplyšo gyvybės,
Ir kiekviena po gabalėlį laimės laužias.

Vėl naujas siekis, vėl nauja gyvybė,
Į nūdieną įeiti, įsitraukti.
Planų, svajonių ir minčių dar bus galybė,
Visi jie svarbūs nieko negali išbraukti.

2006 09 11
Irma