Bliūdas cirštai surūgusio pieno...
tokis dušnus vakaras
kad net paukščiai negieda
beveik nelakioja
liepų ir grūšų šakos
cykiai žūro in dangų
lietaus nesmato
nei grausmo
anei jokio papilkavusio debesuko
tep dušna
tep noris gerc
bet viedran vanduo sušilis
net kiaušiniais smyrda
o koserė džiūsta
ir žodzis nesvolioja
cik mislios
lakioja kap kragždės
nuog šono prieg šono
susiedai
pargina karvis namo
jos baubia rėkaloja
akyse pienas:
jom saldus,
man surūgis;
jom šiltas,
man pavėsin padėtas bliūdelin
užsimerkiu
ragiu
geltonuoja cirštas smetonas:
stacyk šaukštų ir tus nenugrus
lakiu in priemenį
kur vėsiausia…
krūvon susrinkį vorai
sanų voracinklį voruoja
apacion
ty kampi
va bliūdukas ir
pienas geltonas
beig musukė tynai
jau saniai
inbridus abiejom kojom