Žalieji debesys pražydo
Auksinės saulės spinduliuos,
O už Ramybės nuogo šydo
Tos akys vėl mane vilios.

Sielos Žibintai nuskaidrėję
Suvirpino gelmės stygas.
Tu dar nešauk rudenio vėjo –
Man krenta uolos į rankas,

Man krenta debesys ir jūra
Šioje Ramybės Giesmėje,
O vėjai, vėjai geismo burę
Iškėlė lig dangaus! Svaja,

Akimirka nušvitęs veidas –
Tik mano vizija gelmės?
Gal tu tik meilės jūros aidas,
Šviesusis protrūkis Giesmės?!