O pas mus jau atklydo tas pats
Šniukštinėjantis vasaros pėdsakus vėjas,
Apsidangstęs (koks bėdžius!)
Tik sudrėkusiais voro tinklais.
Ir staiga pajutau, kaip giliai
Manyje rudenėja,
Ilgesys, liūdesys teis darbais
Ir teis norais visais —
Lyg ne medžių laja — 
Mano siela išblunka, išryškusi nyksta
Ties pilkais neaiškiais
Horizonto migloto kraštais
Ir pačiuos paširdžiuos
Aidi gervių betolstančių klyksmas.
Gal jau mano būtis
Pasikėlusi skrenda aukštai?
Nepavysiu jau, ne. Gero kelio!
Užvertusi galvą mojuoju.
Dar iš įpročio bėgau basa,
Bet jaučiu, kad rasoj sužvarbau.
Tai keista ši diena —
Kaip takažolė gausiai šakojas.
kai pabusiu rytoj,
Bus po auksu, variu paslėpta.
Suturėt negaliu
Anei gervių, nei laiko, nei vėjo.
Gal jau metas svarstyt,
Ką gavau dovanų, netekau?
Et, pakaks gal nakties —
Miegas traukias, o ji vis ilgėja.
Apskaita pabaigta.
Vėjas tyli. Mes nešėm ne  sau...