Kam reikalingi mūsų gyvenimai? (27)

Mano vyro neištikimybių sąrašas vis ilgėjo, keitėsi vardai, aplinkybės, o aš vis apsimečiau nematanti ir sau neleidau apie tai galvoti. Saugoti nebeturėjau ko – šeimos nebebuvo. Baigiant penktą kursą mudvi su dukryte grįžom gyventi pas mano mamą ir patėvį – į mažutį jų kambarėlį. Su vyru sutarėm, kad pagyvensim kurį laiką atskirai, o galutinai apsispręsim kitą metą – drauge važiuoti dirbti pagal paskyrimą ar eiti kiekvienam savais keliais.
Bet štai artėjo skirstymo į darbą metas, jau instituto skelbimų lentoj kabėjo galimų darboviečių sąrašai ir prie jų nuolat šurmuliuodavo kurso draugai, jau greta pakabino sąrašus absolventų, surikiuotų eiliškumo tvarka – pirmą dieną į mandatinę komisiją kviečiami aktyvistai, seniūnai, komsorgai, proforgai ir šiaip visokie veikėjai, sekančias penkias dienas – pagal pažangumą, o manasis tyli, vengia net susitikti mane. Nejau bijo, kad reikalausiu važiuoti kartu?
Man nebuvo paslaptis, kad tuo metu jis draugavo su pardavėja – apie tai liudijo jo garderobe atsiradę importiniai marškiniai, batai, sakvojažas. Ir skrybėlė! Kaip čia neatsiminsi, kokiom namų audimo ir dažymo kelnėm prieš kelerius metus atvažiavo berniokėlis iš kaimo mokslų krimsti.
Tylėjau ir aš, neieškojau jo, tik norėjosi aiškumo, kad jausčiausi laisva ir galėčiau ramiai, pagal savo supratimą išsirinkti kaimą, kuriame gyvensiu.
Tuo metu baigėsi infekcinių ligų ciklas. Paskutinę naktį budėjau ligoninėje ir beveik visą laiką praleidau prie ligonio, kuriam gripas komplikavosi sunkiu encefalitu, o po kelių dienų, infekcinių ligų valstybinio egzamino išvakarėse, pati susirgau gripu. Nuo namiškių nuslėpiau negalią, į egzaminą išėjau stipriai karščiuodama.
Tą dieną atsimenu kaip keistą sapną.
Prof. S. Gruodytė prieš prasidedant egzaminui susirado mudu, sustatė greta, nužvelgė:
– Ar tai judu skiriatės? Tai kvailiai! Kad man nedrįstumėt! – Jai vakarykščiai kažkas papasakoję.
Su pirmaisiais laikančiais egzaminą nusivedė mus į auditoriją, susodino greta ir pasakė, kad galim kalbėtis kiek norim, dar atnešė abiem po vadovėlį – žiūrėkit kiek reikia, paskui paklausinėjo labai jau paviršutiniškai ir abu įvertino penketais. Baigiantis egzaminui pasikvietė vieną dėstytoją ir grupioką Viktorą, buvusį mūsų vestuvių pabrolį, išėmė iš piniginės 25 rublius (visą pirmakursio stipendiją!), liepė jiems nupirkti ką nors stipresnio ir geros užkandos, vestis mudu į bendrabutį ir nepaleisti, kol nesusitaikysim.
Profesorė buvo nuostabus žmogus – nedidukė, paprasta, tiesmuka, neieškanti žodžio kišenėj, nuoširdi ir labai gera. Gerbėm ją ir mylėjom, net mintis nekilo nepaklausyti.
Pabrolys, buvęs boksininkas, prisigretino prie manojo, kad šis kartais nesumanytų sprukti, o aš neatsisakiau draugiškos dėstytojo alkūnės, man jos labai reikėjo – įtartinai siūbuojantis, nepatikimas  atrodė šaligatvis.
Seniai bebuvau buvusi mūsų bendrabučio kambarėly. Pristūmėm staliuką prie lango, vyrai kažkur sumedžiojo daugiau kėdžių, susėdom – mudu su vyru buvom pasodinti greta – pylėm vyną į stiklines, gėrėm nesiragindami. Nenuostabu, kad pašnekesys netrukus pasidarė laisvas ir triukšmingas, bet niekuo nepriminė pagraudenimų apie santuokos šventumą. Ir be vyno man svaigo galva, o kai dar apgirtau, pati nebegalėjau suprasti, iš kur karščiuojančioj mano galvelėj randasi tiek sąmojaus – kvatojom, griaudėjo, turbūt, visame aukšte. Kažkas atidarė kambario duris, pastovėjo, bet, įvertinę grėsmingą Viktoro kumštį, vėl jas uždarė. Įpusėjus antrą butelį Viktoras apsikabino mane, bet ir toliau iš įpročio vadino jaunamarte. Ir aš glaudžiausi prie jo, stipraus, ramaus ir patikimo. Dėstytojas ėmė rypuoti, kad per vėlai mane sutiko, tikrai būtų paviliojęs iš to kvailio mano vyro, o dabar juk negalįs palikti žmonos ir dviejų dukrelių... Per vėlai!
O manasis visai pasimetęs žiūrėjo į mus, dirglios jo rankos niekaip negalėjo nurimti, bet man, bene pirmą kartą, nekilo noras jas paliesti, nuraminti.
Ištuštėjus buteliams vyrai išėjo nė neatsisveikinę. Išeidami mus užrakino – po valandos budėtoja išleis – turit progą pasikalbėti. Kai žemyn laiptais nutolo nedarni jų daina, mūsų kambary po buvusio erzelio stojo spengianti tyla. Sutrikę, pasimetę žiūrėjom vienas į kitą. Jis toks kaltas, nusigandęs. Kaip gerai aš pažinojau tą jo išraišką – iš prigimimo jis buvo bailys, griežtai pareikalavus paklausydavo ir būdavo savaip dėkingas, jei kas kitas už jį nuspręsdavo ir prisiimdavo atsakomybę. Taip jis kažkada, mano subartas, nuolankiai ėmėsi mokslų, taip tada, kai vienas, jau be mudviejų su dukryte, po trečio kurso grįžo į kaimą atostogų, tėvams griežtai pareikalavus, nuolankiai atvažiavo pas mane taikytis, įtariu, taip  saugume pasirašė sutinkąs būti informatoriumi ir tikrai nebūtų tuokęsis, jei atvažiavę tėvai rimtai būtų nusprendę vestuves ardyti, „kad neliktų akmens ant akmens“.
Su pasišlykštėjimu pamaniau, kad ir dabar jis, jei griežtai pareikalaučiau, sutiktų gyventi drauge. Net nupurtė.
Tada aš pratrūkau kalbėti ir niekas nebūtų galėjęs  mane sustabdyti. Aš, ta, kuri tiek metų tylėjau, geriau kur išeidavau ar gelbėdavausi darbu. Kalbėjau nesulaikomai, o jis niekaip negalėjo išsigelbėti nuo mano žodžių, pradžioj vaikščiojo pirmyn atgal nedideliam laisvam kambario plote, paskui jau bėgiojo, kartkartėm sustodamas užspeisto žvėries poza ir su nerimu įsižiūrėdamas į mane – ko iš manęs, tokios, nepažįstamos, galima tikėtis?
Priminiau viską – neištikimybes, kiek jų žinojau ir kiek nežinojau, visus mane skaudžiai žeidusius, bet nutylėtus melus. Nenuslėpiau ir to, kad žinau apie jo tarnystę KGB. Išrėkiau nuoskaudą, kam sergančią mergaitę nešdavo į lopšelį, kad tik netrukdytų laisvai gyventi, kaip sykį spyrė ant grindų žaidžiančiam vaikui, kad net nuskrido porą metrų – dar ta girnapusė veliasi po kojom, į metinį darželį atiduočiau, jei tik toks būtų!
– Ar atsimeni vaiko akis? Juk ji nė neverkė, taip buvo išsigandusi...
Kalbėjau ir su kiekvienu žodžiu darėsi lengviau alsuoti, atsitiesiau lyg nusimesdama didžiulę naštą.
Staiga jis liovėsi bėgiojęs, įsiklausė. Ir aš suklusau, jau tyliau bepridūrusi:
– Gyvenime nedovanosiu...
Jo greitam žvilgterėjime įskaičiau – ir nereikia man tavo dovanojimo, tik paleisk dabar mane gyvą...
Taip, koridoriuj šlepsėjo budėtojos šliurės, artyn, artyn, trakštelėjo raktas duryse, bet niekas neįėjo. Manasis susivokė pirmas, nėrė pro duris ir nubildėjo laiptais, tarsi šimtas velnių vytųsi.
Ir vėl pasidarė tylu tylu, tik spengė man ausyse ir svaigo galva.
Žinojau, kad reikia eiti, bet nėjau, stovėjau tokiam pažįstamam mūsų kambarėly įsispitrėjusi į apšnerkštą stalą, paskui nužvelgiau pasiilgtą vaizdą pro langą į Kauko laiptus ir staiga pajutau, kad niekur nenoriu eiti, kad pavargau, labai pavargau per visus tuos metus, kad noriu tik atsigulti į tą štai dar tebestovinčią, išklibusią geležinę valdišką savo lovą, užmigti ir nebenubusti. O jei ir nubusčiau, kad paaiškėtų, – visi tie metai  tebuvo nelemtas sapnas. O gal ir buvo tikri, bet nutiko ne man?
Pakėliau apkloto kampą, dvokstelėjo nešvarios, seniai nekeistos patalynės kvapas. Kas miega mano lovelėj? Aš juk palikau ją švarią, pakeitusi skalbinius? Atsikvošėjau.
Neatsimenu, kaip parsiradau namo, pas mamą.
Pragulėjau karščiuodama visas žiemos atostogas. Kai virpančiom kojom, nublyškusi, pajuodusiais paakiais pakilau iš ligos ir vėl nuėjau į institutą, ilgai stovėjau prie skelbimų lentos, kol atsirinkau galimas paskyrimų vietas, tinkamas pagal man svarbius kriterijus – kad tai būtų kaimas ar mažas miestelis, netoliese jo tekėtų upė ar būtų ežeras ir būtinai miškas, kad iš karto gaučiau nors nedidelį butą ir galėčiau dukrą leisti į darželį. Tokie pasirodė esą Kintai, Viešvilė ir Seirijai. Pirma nuvažiavau pasižiūrėti į Viešvilę, o ją pamačiusi nieko kito ir nebeieškojau.
Manasis ir Jonuška buvo paskirti į tą patį miestą, apsigyveno tame pačiame name. Ir čia manasis neapsiėjo be melo ir apgaulės. Į tą miestą buvo paskirta nemažai kurso draugų, o butus, aišku, skyrė ne visiems. Kam duoti, kam ne, leido nuspręsti patiems, nes geriausiai vieni kitus pažįsta. Manasis pasakė, kad atvažiuoja su šeima, o atsakymą į klausimą, ar tai reiškia, kad susitaikė su manim, nutylėjo ir butą gavo. Nedaug ir tepamelavo, atvažiavo su šeima, tik žmona jau buvo kita. Tai spjaudėsi draugai.
daliuteisk