Atsikovok save
 
 
   Seni daiktai darosi mielesni. Tačiau ar todėl, kad jie seni? Turbūt ne, turbūt todėl, kad prie jų ateidavau būdamas jaunesnis. Kiti atėję – taigi dukros, anūkai — priekaištauja, pyksta, kad, girdi, apsileidęs, kad įpratau gyventi prisišiukšlinęs. Pastumia aplūžusią kėdę, suklibusį stalą. Ir sofa, ir knygų lentyna kažkodėl negeros, ir ir... Stengiuosi suprasti juos ir neretai pasakau, kad ir savęs  tokio, koks esu, nenoriu. Todėl ateiti į didesnę kompaniją ir sunku, ir nemiela – stengiuosi šito išvengti. Krapštausi, nardau kaip tingus senas šamas po aplinką, aptvertą namo sienomis ar daržo tvora, ir nesuprantu, kodėl man reikėtų turėti daugiau, negu užgyvenęs, ir jeigu per tokią savo buitį pasaulį jaučiu — po jį vaikštau, po jį dairausi, su juo ir santarvėje, ir dvikovose. Ir štai jau kelios  dienos, kai būtis susitelkė į nedidelį kamputį. Apie ją gerų žodžių nesakysiu, nes dar reikia pažinti, bet...  bet senam šamui panardyti erdvės ir čia yra.
    Dienoraštis kaip ir pats atsirado rankose. Verčiu lapą, kitą, verčiu po kelis ir po vieną. Pabaigęs vėl iš pradžios verčiu. Nieko neieškau, vartau, kad nebūčiau tuščias, bet akis užkabina užrašas, kad, girdi, niekas man taip greitai neįgrista, nepabosta, kaip aš pats sau.
   Tai ne citata iš knygų. Taip parašyta iš savęs, į kur neįsileidžiant niekas iš šiapus neateina. Čia prie durų budriau negu Šv. Petras prie dangaus vartų budi mano Aš. Todėl nieko kito nelieka, kaip nelinksmai šyptelėti. Tačiau reikia manyti, kad mano lūpoms tokia šypsena jau pabodo ir jos  mieliau aplaižo savyje ištariamą frazę, būtent: O! Lucijau Anėjau Seneka, kur tu?
   Nepavyko prisiminti, kokia anuomet savijauta (ar būsena) atsikvėpė tokiu užrašu į dienoraštį, kai atrodžiau įgrisęs, pabodęs pats sau. Vienok, spėju, gali būti, kad ji panaši ar net tapati nūdienei, kada galvoje lengva, eiklu kaip dvasioje, o raumenyse ir kauluose – nuovargis, negalia, nelaisvė. Kai dvasioje yra ketinimas parašyti knygą, tačiau suprantu, kad tokie dalykai ateina ne tik iš dangaus, bet ir iš kasdien valgomos duonos, tveri kraujui ir kūnui.  
   Perskaitau kitą atsitiktinį dienoraščio užrašą:
    Kai ilgai būni ir būni, o paskui liaujiesi būti, tai netikėtai pajunti, kad ir senatvėje dar atsiranda proto.
   — Duok Dzievuliau, kad taip, bet irgi mažai įtikėtina, — pratariu sau pakilesniu balsu. Tačiau Lucijus Anėjus Seneka vis dar reikalingas. Būnant su juo, gimusiu ketvirtaisiais mūsų eros metais, man lengviau susivokti save ir kai prireikia, dažniau negu Dievo šaukiuosi jo. Nesakau, kad apie jį žinau daug ir kad labai rūpi jį pažinti dar geriau, bet ant liežuvio neretai kilnoju jo laiškų „mielajam Lucilijui“ citatas, o dažniausiai – šitą:
   Juk klystame laukdami ateityje mirties; didžioji jos dalis jau — praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos.
   Man regisi, kad suprantu, kodėl ji, ši citata, man pirmiausioji. Ačiūdie, metų sulaukta nemažai: sausio 29 d., suskaičiavęs septyniasdešimt penkis, nutariau sulaukti šimto metų tvirtai nusprendęs, kad mažiau nereikia. Senatvėje su vienais kitais metais ne ką nuveiksi, tačiau jeigu prie mano turimų septyniasdešimt penkių dar atsiras dvidešimt penki, tada... kodėl ne? Tada tik sveikata reikia pasirūpinti ir, kaip sako, lašas po lašo ir akmenį pratašo. O tais „lašais“ pasikalbėti, manau, yra apie ką. Net ir su Luciju Anėju Seneka, kurį, beje, jau tekę kalbinti ir jį patį girdėti, tačiau vis dar nesiryžęs pasiteirauti, kaip tai įmanoma padaryti po jo mirties, pradėjus skaičiuoti trečią tūkstantmetį. O pirmą kartą atsimintinai užkliuvo išgirdus jį paliepiant atsikovoti save. Ne man asmeniškai, bet kada taip kalbama viešai, kalbama, kaip įtariu, pramanytam Lucilijui, tai suprantu, kad ir man. Taip pasitaikė proga paskambinti jam iš savo bažnyčios ir pasiaiškinti, kaip reikėtų suvokti jo gan įsakmiai ištartų dviejų žodžių prasmę:   
 
                Atsikovok save.
                            
Ką reiškia tai?
Nepyki, Lucijau,
kad neskubu už patarimą padėkoti,
kurį galbūt krauju aplaistyti reikėtų,
jeigu paklusęs Tau,
savęs  atsikovot išeičiau.
Tačiau gali būti, kad nesąmonę kalbu
vien tik todėl, kad, Lucijau,
nesugebu kitaip suvokt prasmės
taip pasakytų tavo žodžių.
Ar sako jie,
jog dar esu viduramžių vergo nelaisvėje
Ir būtina sutraukyti jos grandines?
 
Neginčiju, kad ir galva
tartum slunkius negreita.
Ir vis dėlto,
vos paieškojęs mintimis tave
girdžiu: atsikovok save.
Taip vakar.
Šiandien irgi taip.
Pastumt į šalį niekaip negaliu.
Gal tai ir reiškia
sunkią žemės trauką,
Kada, kol kūnu nešinas,
jos nugalėti neįstengiu
ir reikia laukti vakaro ar ryto,
kada dvasia išsprūdus pasakys:
Štai pergalė!
kurios suvokti nemokėjai.
Iškalęs vardą-pavardę į antkapį,
pradink iš čia.
 
   Nelaukiau, kaip atsilieps ir ar atsilieps Romos raitelio sūnus Lucijus. Net nenorėjau, kad jis atsilieptų bet kaip. Dabar gi jaučiu, kad būtent jo paskatintas priėmiau sprendimą žūtbūt išgyventi savo 100 ir tik tuomet, surengus nemenką balių, pradingti. Laimingai. Atmerktomis akimis. Kiekvienam asmeniškai mirktelėjus nedidele knygele „Fragmentai laiko ir savęs“. Ir jau dabar džiaugiantis, kad neprišiukšlinsiu antkapiu su jo galvūgalyje cemento luite iškaltu vardu ir pavarde. 
  Kai gyveni neturtėdamas užantyje akmenų, tai kam man toks munduras, a? Kam?