Ten tavo nebūsimas laikas
Kartojasi vynuogių kraujui
Nurimus, tik spalvą pakeitus
Į nesamą žemę, pusiaujas

Jau užtvenkė linijų kryptį,
Nulijo ir lyg nebeskauda,
Nelaukiamas jausmas sutrypti
Ir potvynius justi kaip raudą,

Kaip priešo nakties nebuvimą
Ir siaurą arterijos giją
Virš tavo galvos, tai likimas
Lig šiol po žvaigždynais rūdija.

Tik plakasi dalgiai kraujuoti
Į žemę ir niekam nerūpi, 
Ko skęstant žolynų paklotėj
Pravirksta balti dobiliukai.