Kam reikalingi mūsų gyvenimai? (26)

Nesu tikra, kuris tai jau buvo kursas. Visai baigiantis žiemos sesijai iš Jonuškos kaimo atėjo  gandas, kad ten ruošiamasi vestuvėms – Jonuška veda kaimynų mergaitę, su kuria draugavo nuo vaikystės. Niekas grupėj per daug nenustebo – veda tai veda. Tik man smilktelėjo širdį – ne iš gero veda, ne pagal planą. Grupėj buvo tradicija vestuvių, vardynų progomis ar kam nors, gyvenančiam iš stipendijos,  po nesėkmingos sesijos ją praradus, rinkti po rublį dovanai ar pašalpai. Surinkom ir Jonuškai, nupirkom dovaną, įteikėm, išlydėjom.  Kai po atostogų sugrįžo su naujutėlaičiu žibančiu žiedu ant dešinės bevardžio ir vestuvių pyragu draugams, pasitaikius progai, kai likom vieni, dabar jau aš paklausiau:
– Ar tu ją myli?
Labai norėjau, kad patvirtintų, buvo skaudu galvoti, kad ana mergaitė, vaikystės draugė, taip pat tebuvo nusižiūrėta partnerė atostogų metui, kai kita lieka mieste. Norėjau galėti gerbti Jonušką, bet jis ramiai ir nuoširdžiai pasiaiškino, neminėdamas meilės:
– Taip jau atsitiko, nepasisaugojom. Abeji tėvai pareikalavo tuoktis. Neturiu pasirinkimo, juk nebegalėčiau pasirodyti kaime...
Štai taip gyvenimas koreguoja planus.
Studentui niekada negana pinigų. Vyresniuose kursuose daugelis merginų įsidarbino seselėmis ligoninėse bent už ketvirtį etato, budėdavo naktimis ar poilsio dienomis ir taip papildydavo savo biudžetus. Vaikinai eidavo uždarbiauti į geležinkelio stotį, susitardavo keturiese, iškraudavo vagoną ir per vieną naktį uždirbdavo beveik po tiek, kiek gaudavom stipendijos per mėnesį. Eidavo ir mūsų grupės vaikinai, tik manasis griežtai atsisakė, kad ir kaip trūkdavo pinigų, geriau naktimis spausdindavom nuotraukas, nors iš to darbo pajamos būdavo labai menkos.
Tą pavasario semestrą tarsi kas pamainė mūsų vaikinus – uždirbę pinigų jie tik paryčiais paršūkaliodavo į bendrabutį apgirtę, dažnai po to nė nebenueidavo į paskaitas. Keista būdavo matyti ir Jonušką tokioj kompanijoj – ne sykį, kai rytais aš, vyturys, anksti džiaustydavau skalbinius kieme, jie pareidavo, Jonuška prieš įeidamas sustodavo duryse, atsigrįždavo  į mane  ir žiūrėdavo tylėdamas  –  lyg dėl kažko kaltindamas, lyg ko klausdamas. Aš taip pat liaudavausi dirbusi ir žvelgdavau į jį liūdnai ir priekaištingai, bet niekada nė vienas neprakalbom.
Laimei, tai netruko ilgai, perkvailiojo vaikinai.
Po kelių mėnesių Jonuška pasisakė jau esąs tėvas. Vėl rinkom po rublį, kažkas ėjo pirkti dovanos. Pasveikinom ir dovaną įteikėm jau su lagaminu išeinančiam į stotį važiuoti  namo atostogų. Stovėjo Jonuška tarp mūsų pasimetęs, pamalonintas, bet kartu sutrikęs, nežinantis, kaip pasielgti, kur dėti tą griozdišką daiktą – medinį, rėksmingom spalvom dažytą  arkliuką – supynę vaikui. Į jokį lagaminą jo neįdėsi, neužmaskuosi, nepaslėpsi, teks nueiti mūsų žvilgsnių palydėtam  gatvėmis iki stoties, kažkaip talpintis autobuse ir, kas gal baisiausia, pareiti su tuo nešuliu per savo kaimą namo. Tokio pasimetusio Jonuškos nebuvau mačiusi.
Jei kada dar tektų mudviem susitikti, norėčiau pasikalbėti ir apie tai – parsinešė jis arkliuką vaikui ar, dingęs mums iš akiračio, pastatė kur už namo kertės ir paliko. Baisu, kai tėvystė neįspėjusi, neprisijaukinusi užgriūva kaip neganda. Nelengva tapti tėvu.
Jonuška su ta užduotim susidorojo. Kai po daugelio metų pirmą ir paskutinį kartą su jo gydomo mano kaimo vaikinuko tėvais apsilankiau jo namuose, jis supažindino mane su sūnum ir jo balse suskambo tokia pasididžiavimo gaidelė, kokia gali suskambėti tik labai laimingo tėvo  balse. Iš tiesų, prieš mane stovėjo puikus jaunikaitis, Jonuškos atsikartojimas, žvilgsnis ramus, protingas. Tokiu sūnum galima didžiuotis.
Ką jis yra papasakojęs žmonai apie mane? Jos žvilgsnis buvo susidomėjęs, nuoširdus, atviras ir geras.
Pagalvojau, kad aš beveik nieko nežinau apie tolimesnį Jonuškos gyvenimą, tik kartais ateidavo gandai kaip apie puikų gydytoją. Kitaip ir negalėjo būti. Neatsimenu, ar išvažiuojant iš Kauno bent atsisveikinom, nieko asmeniško neliko atminty iš bene dviejų paskutiniųjų studijų metų, tik geras jausmas, kai abu išlaikydavom egzaminus penketais ir dažniausiai vienas kitą tepasveikindavom vien žvilgsniu. Už tai Jonušką gerbiau.
Visi mūsų vaikinai subrendo, suvyriškėjo – jauni daktariukai. Tie, kurie antram kurse buvo paimti į armiją, netrukus buvo paleisti ir beveik visi grįžo mokytis kursu žemiau, vėl buvo pakeistas įstatymas ir daugiau į armiją nieko nešaukė.
Kartą, jau dirbdama Žemaitijoj, pasiunčiau ligonį specialisto konsultacijai. Sugrįžęs šis padavė man atsakymą, skaičiau jį ir nesupratau, kas parašyta, tik kažkoks geras jausmas apėmė – tokiu neįskaitomu dantiraščiu terašė vienintelis mano pažinotas žmogus. Jonuška!
O žmogelis žiūrėjo į  mane ir šypsojosi:
– Anas daktaras tau siunčia linkėjimus!
Tų linkėjimų buvo ir daugiau, kartais susiskambindavom – tik pasitarti dėl ligonio, nė vienas niekada nepaklausėm – kaip gyveni? Kodėl?
O kartą mano kaimo stotelėj, man, belipančiai į autobusą, tiesiai į glėbį įkrito per skubėjimą suklupusi senoji Domicėlė iš Anužių kaimo. Nešte išnešiau ją, tokią mažutę, iš autobuso, pastačiau ant šaligatvio, o ji, kaip sugriebė mane už rankos, taip ir nebepaleido – palauk, sako, gerai, kad tave, daktarėle, sutikau, turiu papasakoti. Ir pasakojo, kaip tik kaimo žmonės moka pasakoti, pradėdami nuo pat gimimo ar nuo karažo metų, kaip mūsuose sakoma. Ir neprailgsta klausytis vaizdingos tarmiškos jų šnektos, ir nejauti, kaip eina laikas.
Mano autobusas nuvažiavo, o ji vis kalbėjo, kalbėjo – koks gražus buvęs vakaras, kai ji pasijutusi blogai ir nebuvę kieno paprašyti pagalbos, vyras jau keleri metai ant lovos, o sūnus grįžęs girtutėlis ir įmigęs neprižadinamai, ji nebeturėjusi jėgų nė nuauti jam purvinus batus. Jau maniusi, kad taip ir numirti teks vienai savo nuošalios sodybos kieme, bet, laimei, atėjusi kaimynė, sulaksčiusi į kolūkio kontorą, iškvietusi greitukę. Nė nepajutusi, kaip atsidūrusi ligoninėj, o ten ją gydęs auksinio gerumo daktaras, tik jo dėka dabar esanti sveika.
Mėgau Domicėlę, jei tik turėdavau laiko, atėjusią į ambulatoriją pakalbindavau apie gyvenimą, ne vien apie ligas, o grįždama uogavusi iš Reiskių tyro, užsukdavau į jos  namus pailsėti, pasikalbėti. Dabar ji laikė mano ranką savo karštom, sausom rankelėm, o akyse žaidė linksmi kipšiukai:
– Ar žinai, kad tas mane gydęs daktarėlis tave myli?
– Na jau! Nejau taip sakė? – apstulbau.
– Ne, nesakė, bet aš žinau. Jei nemylėtų, nebūtų taip kalbėjęs apie tave. Manęs, senos, neapgausi. Ir laišką tau įdavė – paieškojusi rankinėlėj padavė man voką.
Deja, tame voke tebuvo paprasčiausias valdiškas Jonuškos tuo pačiu dantiraščiu pakeverzuotas  išrašas iš Domicėlės ligos istorijos. Šypsojausi.
Po to sekė daug metų tylos, kol mane kažkoks kipšiukas sugundė paprašyti Savo Vyro Žmonos perduoti Jonuškai mano knygelę. Atsiliepė – tada, kai su anūkais važiavom į  Vilnių. Susitarėm, kad paskambins, kai turės laisvo laiko, tada ir pasikalbėsim apie daug ką. Nepaskambino.
Nenustebau – toks jis, Jonuška, be krislelio romantikos. Jo gyvenimo plane manęs nebuvo. O meilė? Domicėlės neapgausi, tik ar suprato jis pats, kad mylėjo?
daliuteisk