Daug klonių Lietuvoj išraižė upės,
Su lankomis plačiom, stačiais šlaitais,
Krantuos beržai šakas nuleidę supas,
Šalia šermukšniai dega raudonai.
 
Kur besustotum, visur širdis dainuoja,
Visur stebiesi Dievo dovana,
Žydra banga nubėga dangaus toliai,
Su jais ir Nemunas gilia vaga.
 
Jei tektų kada nors važiuoti pro Netonius,
Sustok ant kalno. Jis užburia visus.
Neteko man matyt labiau didingo klonio
Už šį, kuriam dvi upės suremia pečius.
 
Rytuos — Šilelis, Raudondvaris ir Kaunas,
Saulėlydžio take — Zapyškio gotika sena,
Pietuos — miestelis Kačerginės snaudžia,
Tarsi ant delno Pyplių, žalia pušų panorama.
 
Bus vakaras, galbūt pakils skraidyklės,
Žmogus nuskris aukščiau žuvėdrų ir kirų,
Bet ir žemai – gali tik aikčioti, dairytis,
Kartodamas, gal jau dešimtąkart — gražu!