Kaipgis gražus būva mamulas daržielis,                                     
Žydėja nasturtos, šiurpės ir  karkleli.                  
Jai daržielis – atgaiva pa denos darbų,
Moma mėgo būti čia, pre sova gėlių.
Tik senobines gėles sėjo pa lungais:
Rūtos  čia dabinosi „kasas“ lelijų žedais.
A brungiausi iš visų jai žedy bijūnų,
Šviete jie raznom spalvom palei visu tvoru...
 
Bukietas rausvų bijūnų širdį jos užbūre,
Vienu rytu rodus jų in klėtelas lunga.
Su baltais žedais bijūnų pre altoriaus ėja,
Šviesiai gelsvu jųjų žiedu atlapan jo segė.
Tamsi bordiniais bijūnais sveikino Jonus,
Jų sudžiuvusiais žiedeliais gyde vaikelius.
Sunkiom volundom daržielį ošaromis girdė, 
Jai atrodė, kad bijūny josios skausmu girdi.
 
Slinka mety, silpa jėgos, dirbt nebegalėja,
Ale šitam žemes lapinėly žolas nevešėja.
Gloste moma bijūnus slapta svajone
Paskutini sova dienu būt kartu. Deja...
Su pavosario dvelksmu moma iškeliova,
Ki bijūny jos daržiely da net nežaliova.
A dabar mona sodi jos bijūny svyra.
Gol pavosariais moma jų žiedais pražysta?

----------
Šiurpės – šiurpiniai gvazdikai.
Karkleliai – šluoteliniai flioksai.