Atėjo pasaulio pabaiga,
Baltą spalvą pakeitė juoda,
Geriausi draugai pardavė tave...
Slystanti žemė iš po kojų
atėmė viską, dėl ko save taip aukoji...
Ir vėl viskas aukštyn kojom,
Tavo didžiausias priešas už tave kovoja...
Ir vėl dėl viso gyvenimo kalta vaikystėje dar trauma patirta?
Ar žinai, kodėl kartais žmonės springsta tuo, ką sakai?
Tavo gerumas jau gerklėje, kartais nuo to pykina ir mane.
Apsidairyk, prasitrink savo traiškanotai naivias akis...
Toks tavo saldumas vieną kartą tave nužudys...
Kas atspės, kas pasakys!? Kol galų gale vienas minios gale,
atsistojęs po savęs uždarys visas duris...
Ir štai atėjo tiesos valanda,
Tu stovi tiesiai prieš mane...
Seilės varva nuo jausmų,
Pasakysi, kad tu nekenti manęs ar visų kitų?!
Tie patys veidai... Kaip aš pavargau...
Tie patys jausmai... Ar bus dar jų daugiau?!
Vieną rytą pabudęs tu suprasi tiesą,
kad tiesa smirda kaip ta po žemėmis užkasta pūvanti mėsa...
Negi per visą savo gyvenimą
nė karto nepažvelgsi į akis savo baimėm?!
Nė karto nepasakysi... Užtenka! Viskas turi savo kainą...