Ažiarų akyse — Aukštaitijas dungus.
Nepabaigiamų pasakų seka šilai.
Žaidžia dūšiaj giliai vaikystes aidai —
Nenusakamas jausmas brungus.

Atminty — kaip pilis šiaudadungste troba.
Ir čia pat čiurlena sraunutis upelis.
Rudenį žiemų audžia milelį moma,
E aplink jų — mes, dar maži vaikeliai.

Seniai šaukia atgal maną žeme gimta
Išblaškytus pa pasauli žmanių likimus:
Ažsibuvat, vaikai. Eg, Švintosias kruntąs
vėl gyvenimas geras, ramus.