Atleisk, bičiule, kad nenuvaliau
Tau virš galvos perkūnijos grūmojančios,
Jai leidau spalvą iš kasų išplaut
Ir keikt prakeikti už nebūtas nuodėmes.
Nenurinkau erškėtrožių spyglių,
Kurie ne kojas, pačią sielą žeidė,
Kol nesistengiu, rodos, negaliu
Surišt būties galus visai palaidus.
Apsileidimai... Ištižau... Labai?
Juk dar nesudegiau, einu, sutinsta vargšės kojos.
Gal ir atleidai, bet nebegrįžai — 
Ir virš manęs perkūnija grūmoja.
Tad žodžiai — žodžiais, o darbai — darbais.
Gili takoskyra tarp galios ir tarp norų.
Ko graudinuos? Kad grįši per vėlai.
Tik pasistenk, kad būtų giedras oras — 
Be jokio priekaišto, be pilko debesies,
Tegul iš anksto viskas bus išlyta,
Kvapiais erškėčiais pakelės žydės,
O mes dar gyvos, kad ir aptrankytos..
Sunki bendrystė — tvarstis ant būties,
Kai visos nuodėmės per mirksnį išgaruoja.
Štai buteliukas, sklidinas vilties
Ir gomurys užkimsta, neburnoja.
Ten ne vanduo, ne vynas, ne nuodai —
Vienos dienos saulėti atminimai.
Ir susirišo palaidi būties galai, 
Ir net perkūnijos mums virš galvos pritilo.