Atsimeni, Tau kažkada sakiau,
kad atiduodu viską Tau, tačiau
tas viskas buvo tik sapnų kraitelė.

Pamišus savo pažadą aukotis
kentėjau ir gailėjaus – žodis duotas,
bet jo tesėti negaliu.

Tavo akivaizdoj drebėjau susigūžus,
maniau, akivaizdžiai įtūžęs
Tu tuoj manuosius šonus išvelėsi.

Galvojau, dar gerai, jei tik prikulsi,
galėsiu dar pašaukt Tave, nors dulkės
ir grauš akis.

Bijojau, kad manim bjauriesi,
Į savo puotą nebekviesi,
Išvilkti ir išmesti liepsi tarnui...

Tokių tenai pilni vežimai,
ten bus tiktai dantų griežimas
ir aimanos per amžius...
.....
Jau temsta, o aš dar gyva,
dar neatėjo valanda?
Man dar viena diena duota.